Atgal

Velykinė „ilgai ir laimingai“ istorija

Timas Keleris (Tim Keller) kalba apie tai, kodėl prisikėlimas nėra vien pasakiškai laiminga pabaiga.

Per daugelį savo dvasininkavimo metų teko bendrauti su šimtais žmonių, kurie galynėjasi su tikėjimo ir abejonės klausimais. Vienas dažniausiai girdėtų prieštaravimų krikščionybei buvo, kad ji yra „pernelyg banali“ ar „priverčianti atitrūkti nuo realybės“. Vienas žmogus kartą man pasakė: „Aš suprantu kodėl žmonės nori ateiti ir išgirsti, kad vieną dieną Dievas pakeis viską į gerą. Biblijos ir Jėzaus istorijos iš tiesų gali paguosti. Tačiau galiausiai tai yra tik viltingas mąstymas.“

Mes gyvename vienu iš pirmųjų laikotarpių istorijoje, kai yra manoma, jog laiminga pabaiga yra prasto meno kūrinio bruožas. Kodėl? Dauguma žmonių yra tikri, kad galiausiai gyvenimas yra beprasmis ir, kad laimingos pabaigos, geriausiu atveju, yra klaidinančios. Gyvenimą geriau apibūdintų tokie žodžiai, kaip paradoksas, ironija ir nusivylimo jausmas. Laimingos pabaigos yra tinkamos vaikų istorijoms, bet ne mąstantiems suaugusiesiems. „Suaugusiųjų“ menas, ar tai būtų serialas „Seinfildas“ ar pjesė „Belaukiant Godo“, sąmoningai neturi pasakojimo nuoseklumo ir, žinoma, jokios laimingos pabaigos.

Dauguma žmonių yra tikri, kad galiausiai gyvenimas yra beprasmis ir, kad laimingos pabaigos, geriausiu atveju, yra klaidinančios. Gyvenimą geriau apibūdintų tokie žodžiai, kaip paradoksas, ironija ir nusivylimo jausmas.

Tim Keller

Galbūt dėl šios priežasties Stivenas Spilbergas ir negavo nei vieno Oskaro apdovanojimo, kol nenustojo kurti filmų vien laimingomis pabaigomis, nors jo filmai su pasakiškomis pabaigomis yra patys populiariausi. Kritikai rūsčiai pastebi, kad istorijos „priverčiančios atitrūkti nuo realybės“ visuomet bus labai populiarios.

Profesorius J.R.R. Tolkenas aiškina neblėstantį istorijų, kurias kritikai niekina, populiarumą. Jis teigia, kad žmonėms laimingos pabaigos neatrodo „atitrūkusios nuo realybės“, o kaip tik, kad jos yra tiesa. Žymioje savo esė „Apie pasakas“, Tolkenas detaliai aiškina savo nuomonę, kad pačių maloniausių istorijų požymis yra eukatastrofa. Katastrofa yra graikiškas žodis, skirtas apibūdinti dramatiškam, viską keičiančiam įvykių posūkiui, tačiau ką Tolkenas turi galvoje sakydamas eukatastrofa?

Laimingos pabaigos džiaugsmas … nebūtinai yra „atitrūkimas nuo realybės“ ar „pabėgimas“ ... Ji nebūtinai neigia diskatastrofos (liūdesio ir nesėkmės) egzistavimą, nes šių dalykų egzistavimas yra būtinas išsivadavimo džiaugsmui. Ji paneigia (visų įrodymų akivaizdoje) universalųjį galutinį pralaimėjimą, taip pat kaip ir Evangelija suteikia trumpą Džiaugsmo blykstelėjimą, Džiaugsmą už šio pasaulio ribų, skvarbų kaip sielvartas ... Kai atsiranda tam tikras veiksmų „posūkis“ mes pajuntame skvarbų džiaugsmo blykstelėjimą ir širdies troškimas, kuris akimirką neatitinka įprastų normų, sudrasko istorijos tinklą ir taip prasiskverbia šviesa.

Tolkenas taip pat teigia, kad žmonės mano, jog tokios istorijos bent šiek tiek atspindi Realybę. Kai jas skaitome ar žiūrime, mums yra sakoma, kad pasaulis, be jokios abejonės, yra kupinas pavojaus, liūdesio ir tragedijos, o tai pat, kad viskas turi prasmę, yra skirtumas tarp blogio ir gėrio, ir visų svarbiausia, kad galų gale blogis bus nugalėtas ir bus „išvengta net mirties“, kas pasak Tolkino yra esminė laiminga pabaiga.

Prisikėlimo istorija yra jaudinanti, tačiau ar tai viskas?

Ar Evangelija mums suteikia tik laikiną emocinį pakilimą, kokį suteikia ir visos kitos istorijos su laimingomis pabaigomis?

Tolkenas sako, jog Evangelijos istorija apie Jėzų nėra tik dar viena didi istorija paremta Realybe. Ši Evangelijos istorija apie Jėzų yra ta Realybė į kurią atsigręžia visos kitos istorijos. Ji suteikia mums daug daugiau nei tik greitai išblėstantį įkvėpimą, nes tai yra tikra istorija, taip nutiko iš tikrųjų.

Evangelijos istorija apie Jėzų yra ta Realybė į kurią atsigręžia visos kitos istorijos. Ji suteikia mums daug daugiau nei tik greitai išblėstantį įkvėpimą, nes tai yra tikra istorija, taip nutiko iš tikrųjų.

Tim Keller

Dėl Jėzaus prisikėlimo Evangelijos istorija yra ne vien įdomi skaityti, taip pat ji turi galią keisti gyvenimus. Akimirką įsivaizduokite kokį nors žmogų skaitantį pamokslą vergams senoviniame Antiochijos mieste, įsivaizduokite jį sakant: „Na, prisikėlimas yra tik paprasta įkvepianti istorija. Ji mums parodo, kad gėris kažkokiu būdu yra stipresnis už blogį. Todėl būkime vieni kitiems malonūs.“ Ar yra įmanoma, kad bent vienas iš vergų atsakytų: „Nuostabu! Išgirdus šią žinią mano gyvenimas tampa nebe toks vargingas ir prislėgtas, o kupinas pergalingos vilties!“ Žinoma, kad ne. Bet tai ir nebuvo tai, ką Paulius sakė žmonėms, pasiekęs Viduržemio jūros regiono miestus. Jis sakė: „Jie matė Jį ir lietė Jį. Jis iš tiesų prisikėlė. Tai įrodo, kad Dievo Karalystė yra tikra ir, kad ji triumfuos. Jei tikite, jūs įžengiate į Jo viešpatiją ir esate Jo galioje dabar pat.“ Jėzaus istorija keičia mūsų gyvenimus, nes ji yra tikra.

Evangelijos istorija jokiu būdu nėra sentimentali ar atitrūkusi nuo realybės. Iš tikrųjų Evangelija žiūri į blogį ir netektį itin rimtai, nes ji sako, kad mes negalime išgelbėti patys savęs. Niekas kitas, tik Dievo Sūnaus mirtis gali mus išgelbėti. Bet laiminga šio istorinio prisikėlimo pabaiga yra tokia ypatinga, kad užgožia net nukryžiavimo skausmą. Ji tokia didi, kad tie, kurie ja tiki, nuo šiol gali drąsiai susidurti su gyvenimo širdgėlomis ir sumaištimi. Jei netikėtume Evangelija, galėtume raudoti iš laimės dėl kokios nors kitos istorijos laimingos pabaigos, bet visas žavesys labai greitai išnyktų, nes mūsų protas mums pasakytų: „Iš tikrųjų gyvenimas nėra toks.“ Bet jeigu tikime Evangelija, mūsų širdys iš lėto sugyja, net kai susiduriame su sunkiais iššūkiais, nes su Jėzaus pagalba mes žinome, kad gyvenimas toks yra. Tuomet net ir didžiausios mūsų širdgėlos, net ir diskatastrofos, su kuriomis susiduriame, bus įtrauktos į stebuklingą Dievo tikslų malonę. „Pergalė prarijo mirtį! … Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (1 Korintiečiams 15:54, 57).

Gerai žinomame straipsnyje, teologas Robertas V. Džensonas teigė, kad mūsų kultūra išgyvena krizę, nes modernusis pasaulis yra „netekęs savo istorijos.“ Kadaise mes tikėjome, kad gyvenimas turi prasmę, kad egzistuoja tikslas, dėl kurio mes gyvename, o taip pat, kad egzistuoja ir viltis, jog šio pasaulio kančios kada nors baigsis. Šiandien daugelis žmonių mano, kad nei vienas iš šių dalykų nėra tiesa.

Jums taip pat gali patikti

Vis dėlto, Morkus mums papasakojo Jėzaus istoriją ir patvirtino, kad taip pat tikra yra ir pasaulio istorija: Jėzus, Karalius, sukūrė visus dalykus iš meilės. Jis turi galią matyti šio pasaulio viziją iki pat jo šlovingos pabaigos ir ištaisyti viską, ką mes padarėme, kad pakenktume jam. Tam, kad tai padarytų, Jis turėjo ateiti ir mirti už jį. Po trijų dienų Jis prisikėlė; vieną dieną jis ir vėl ateis tam, kad prižiūrėtų tvarką atnaujintame pasaulyje.

Evangelija yra istorija, kuri vaizduoja kaip pergalė atsiranda iš nugalėjimo, stiprybė – iš silpnumo, gyvenimas – iš mirties, išgelbėjimas – iš apleidimo. Ši istorija suteikia mums vilties, nes ji yra tikra ir dėl jos mes suprantame, kad gyvenimas iš tiesų toks yra. Tai gali būti ir Jūsų istorija.

Ištrauka iš knygos „Karalius Jėzus: Dievo Sūnaus gyvenimo ir mirties suvokimas“ („Riverhead“ leidykla, 2013-ųjų kovas ).

Komentarai

Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!