Turtuolis ir Lozorius

Daugelis naudojasi Biblijos palyginimu apie turtuolį ir Lozorių (Luko 16), mėgindami įrodyti, kad mirę žmonės eina tiesiai į dangų arba pragarą. Panaudodamas šią istoriją, Jėzus neturėjo tokių ketinimų. „Pragarui“ įvardyti Jėzus vartojo žodį „hadas“ (graikų mitologijoje taip vadinama kančių vieta). Visi žydai, besiklausantys šios kalbos, suprato, kad Jėzus, norėdamas iliustruoti mintį, pasitelkia gerai žinomą mitą. Jei pažvelgtume giliau, į Luko 16, 19–31, greitai pamatytume, kad šiame palyginime apstu simbolių, kurių Jėzus niekada nenorėjo, kad priimtume pažodžiui.

• Pavyzdžiui, ar visi išgelbėtieji eina į Abraomo prieglobstį? Ne.
• Ar žmonės danguje ir pragare kalbasi tarpusavyje? Ne.
• Ar šalto vandens lašelis atvėsina degančio pragare asmens liežuvį? Ne.
• Ar Abraomas nusprendžia, kas yra išgelbėtas, o kas – prarastas? Ne.

Taigi palyginimas negali būti naudojamas mokyti tokiu būdu, kad žmonės, mirę prieš pasaulio pabaigos paskutinę teismo dieną, po mirties eis tiesiai į dangų arba pragarą. Pasakyta: „Pats žodis, kurį Aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną“ (Jono 12, 48).

Tai ką šis palyginimas reiškia? Turtingas vyras yra žydų tautos simbolis, puotavimas – Šventasis Raštas, o elgeta prie vartų – pagonys, badaujantys Žodžio. Jėzus baigė palyginimą pastebėjimu, kad „jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Luko 16, 31). Iš tikrųjų Jėzus vėliau prikėlė iš numirusiųjų žmogų vardu Lozorius ir daugelis žydų vadovų vis dar netiki (Jono 12, 9–11).