Senojo Testamento šventykla. Naujojo Testamento realybė

Tęsinys. Ankstesnius straipsnius rasite čia.

Dabar metas Senojo Testamento laikų šešėlinį tarnavimą sugretinti su Naujojo Testamento Kristaus tarnavimu.
Jonas Krikštytojas, rodydamas į Kristų, pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Jėzus yra vienintelė Auka už visos žmonijos nuodėmes. „Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“. (Hbr 9, 26–28) Žemiškosios šventyklos apvalymas galiojo tik atgailaujanties Dievo žmonėms ir simbolizavo Kristaus aukos galiojimą tik Jį įtikėjusiems, atsivertusiems žmonėms: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. (Jn 1, 12) „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25) Nenorėję savo nuodėmes atgailoje atiduoti Kristui, teismo dieną turės patys atsakyti už savo elgesį.
Jėzus Kristus taip pat yra ir vienintelis tikrasis Vyriausiasis Kunigas, Savo žmonių Užtarėjas. „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet Savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo Save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui. Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria Jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą“. (Hbr 9, 11–15) (Taip pat žr. Hbr 8, 1–6)
„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“. (1Tim 2, 5–6) „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“. (1Jn 2, 1–2)
Kadangi Kristus nepadarė nė vienos nuodėmės, todėl Jam nereikėjo, kaip kunigams iš žmonių, aukoti auką už Savo nuodėmes. Jėzus pasiaukojo už mūsų nuodėmes. „Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats Save“. (Hbr 7, 26–27)
Kaip skaitėme, Naujojo Testamento tikintiesiems nebereikia už savo nuodėmes aukoti nekaltų gyvulių. Kristus yra vienintelė ir tobuliausia Auka. Taip pat nereikia ir nuodėmingo žmogaus tarpininkavimo – Jėzus Kristus yra amžinas, šventas ir tobuliausias Vyriausiasis Kunigas. Tad kaip turi vykti Naujojo Testamento Kristaus įsteigtos Bažnyčios tarnavimas?
Nors Senajame Testamente išganymą simbolizavo daugybė vaizdinių, kurių Naujojo Testamento Bažnyčioje nebėra, vis dėlto, pavaizdavimui Bažnyčios esmės ir atsakomybės, galime sutikti simbolinių apibūdinimų. Kartais Bažnyčia vaizduojama kaip Kristaus nuotaka, kartais kaip žmona. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją Save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per Žodį“. „Tai didelis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“. (Ef 5, 25–26.32) „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi“. (Apr 19, 7)
Kitas palyginimas – Bažnyčia – kūnas, Kristus – to kūno Galva. „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – Jo nariai“. (1Kor 12, 27) „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, – Kristuje“. (Ef 4, 15) „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“. (Kol 1, 18)
Tokiais suprantamais pavyzdžiais pavaizduodamas ryšį tarp Bažnyčios ir Kristaus, Raštas rodo, kokie turi būti jų tarpusavio santykiai ir atsakomybė. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“. (1Kor 6, 19–20) Kaip galima kūnu šlovinti Dievą? Kitoje vietoje Paulius sako: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“. (1Kor 10, 31) Kitaip tariant, tikinčiojo gyvenime neturi būti nieko tokio, kas žemintų ar skaudintų Dievą. Mūsų valgiai ir gėrimai, mūsų gyvenimo būdas ir santykiai, – viskas turi atitikti Dievo valią.
Apibūdindamas Dievo vaikų savybes, Dievas davė trumpą, bet konkretų savybių sąrašą: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)
Rašte taip pat sakoma, kad Kristus Bažnyčią įsteigė dėl dviejų esminių paskirčių: asmeniškas kiekvieno tikinčiojo pasiruošimas gyventi Dievo karalystėje ir Evangelijos skelbimas aplinkiniams žmonėms. Palikdamas Savo įkurtą Bažnyčią, Jėzus nurodė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 18–20) Evangelistas Morkus užrašė tokį Jėzaus nurodymą: „ Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“. (Mk 16, 15–16) Atsisveikindamas su Savo mokiniais, Jėzus pasakė, kad be Dievo pagalbos Bažnyčia negalės įgyvendinti Dievo tikslų. „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“. (Apd 1, 8)
Du tūkstantmečius besitęsiančioje Bažnyčios istorijoje galima pastebėti teigiamų ir neigiamų dalykų. Pasaulyje yra daugybė besivadinančių krikščionimis žmonių, daugybė pretenduojančių į amžiną gyvenimą Kristaus karalystėje. Kaip senovėje Permaldavimo dienos tarnavimas galutinai išspręsdavo kiekvieno žmogaus dvasinę būseną, taip ir Naujojo Testamento tikintieji laukia tos dienos, kada amžiams išaiškės tikrovė. Galutinė pergalė ar pralaimėjimas išaiškės tik tada, kada Jėzus sugrįš į žemę įvykdyti paskutinio lemtingo sprendimo. Tai bus galutinis ir neapskundžiamas teisingojo Dievo teismo sprendimas. Nuodėmės sukeltos problemos amžiams bus išspręstos, blogis, šėtonas ir blogį mėgstantys žmonės amžiams panaikinti.
Artimiausiose temose apžvelgsime paskutinio teismo vaizdą, laiką ir jo simbolinį pavaizdavimą šešėliniame tarnavime. O šią temą noriu užbaigti simbolinio Kristaus amžino susijungimo su Bažnyčia– Jo atpirktaisiais žmonėmis – aprašymu. Tai vaizduojama iškilmingomis Kristaus, kaip Avinėlio, ir Bažnyčios, kaip nuotakos, jungtuvėmis. „Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: ‚Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Ir sako man [angelas]: ‚Rašyk: „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“‘. (Apr 19, 6–9)