Atgal

Kuo "pavojinga" malonė

Biblijos tyrinėtojas John Barclay pasakoja, kodėl Paulius šokiravo savo kolegas ir primena, kokia iš tiesų radikali yra Evangelija.

Veslio Hilo (Wesley Hill) interviu / Gruodžio 31, 2015.

Durhamo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius, Džonas M. G. Barklėjus, kolegų pripažįstamas kaip vienas įtakingiausių šių laikų Naujojo Testamento tyrinėtojų. Akademinės karjeros pradžioje Barklėjus daug dėmesio skyrė Pauliaus laiškui Galatams.

Nuo tada išleido daug darbų apie Antrosios Šventyklos žydų tekstus bei socialinę istoriją. Jo knyga „Žydai Viduržemio jūros regiono šalių diasporoje“ yra laikoma vienu iš kertinių darbų šiomis temomis. Pastaraisiais metais Barklėjus savo dėmesį ir vėl sukoncentravo į Paulių. 2015 metais išleido ypatingai svarbią knygą – „Paulius ir Dovana“ (Eerdmans leidykla).

Beveik keturiasdešimt metų, Pauliaus tyrinėjimas buvo grindžiamas supratimu, kad tai, dėl ko jis yra unikalus, nėra jo požiūris į malonę. Tiesą sakant, dauguma mokslininkų mano, kad šiais klausimais Paulius nebūtų pasakęs nieko naujo. Iki 1970 metų, kai buvo išleista knyga „Naujoji Pauliaus perspektyva“, kuri nukreipė dėmesį nuo „išteisinimo tikėjimu“ (justification by faith), pagrindinės Pauliaus teologijos idėjos, į etines jo misionieriavimo dimensijas, dauguma Pauliaus tyrinėtojų nepaliesdavo temos apie malonę. Naujoji Barklėjaus knyga „pasipriešina“ šiai nuostatai ir pasiūlo idėją, kad Pauliaus radikalumas slypi būtent jo požiūryje į Dievo malonę ir jos galimybę atversti žmones ir ištisas bendruomenes.

Barklėjus dalyvavo keliuose pokalbiuose apie savo naująją knygą su Vesliu Hilu, Biblijos studijų asistuojančiu profesoriumi iš „Trinity“, Kembridže, Pensilvanijoje.

Jūs teigiate, kad Pauliaus požiūris į malonę yra neįprastas ir keliantis nerimą, galbūt net „pavojingas“. Kodėl Pauliaus požiūris toks radikalus?

Paulius neturėjo specialaus žodžio malonei (grace), vietoj to vartojo žodį „dovana“ (gift), kuris tuo metu buvo įprastas (graikiškai charis, kartais verčiamas kaip „malonė“). Pauliaus laikais, taip pat daugelyje kitų kultūrų įvairiais laikotarpiais, dovanos buvo dalinamos tiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu, būdavo to nusipelnę. Žmonės dovanodavo dovanas tam, kad sukurtų ryšį su kitais žmonėmis, dažniausiai panašiais į juos pačius.

Tą patį darome ir šiandien. Mes aukojame pinigus tikslams, kurie atspindi mūsų vertybes. Arba dovanojame dovanas žmonėms, kuriuos laikome to vertais.

Paulius Kristų vadina Dievo dovana, Dievo malone. Stebina tai, kad ši dovana yra dovanojama nepaisant to ar ją gaunantieji žmonės jos nusipelnė. Dievas jos nedovanoja išskirtinai tik tiems, kurie atrodytų tam tinkami. Jis dovanoja nepaisydamas jų socialinės, lytinės ar etninės vertės. Jokios jų savybės nepadaro jų vertais šios dovanos.

Neigti bet kokį ryšį tarp Dievo dovanų ir jas gaunančių žmonių vertės, Pauliaus laikais, buvo teologiškai pavojinga idėja. Ji būtų pavertųsi Dievą savavališku ir neteisingu. Tai būtų galėję reikšti, kad palaiminimas negali būti nuspėjamas ir pasaulis būtų galėjęs prarasti įprastą tvarką.

Toks požiūris į palaiminimą sulaužo visas socialines normas ir lūkesčius. Dievo dovana yra daug didesnė nei turėtų būti. Tai nepelnytas atlaidumas.

Pagalvokite apie žmogų, kuris atsisėda gatvėje šalia benamio ir pradeda jo klausytis, arba apie Popiežių, kuris tarp įprastų savo įsipareigojimų randa laiko aplankyti kalinius, ar tuos, kurie palieka prestižines darbo vietas tam, kad praleistų savo gyvenimus su tais, kurie turi sunkių mokymosi sutrikimų. Tai yra „dovanos“, kurios pagal mūsų kultūrinius standartus atrodo nederamos ar net rizikingos. Dovana, apie kurią kalba Paulius yra Dievo malonė Kristuje.

Taigi, Pauliaus pranešimas buvo išskirtinis ne dėl pačios malonės, bet dėl to, kaip jis apie ją kalbėjo?

Taip, savo laikais, Paulius nebuvo vienintelis žydas, kuris kalbėjo apie Dievo malonę. Turėtume nusisukti nuo pirmojo amžiaus judaizmo, kuris buvo teisių darbų ir legalizmo religijos karikatūra bei visiškai nieko nesuprato apie Dieviškąją malonę. Daug kur buvo kalbama apie Dievo gailestingumą ir malonę, tačiau ne visur apie tai kalbėta vienodai. Dievo gerumą, dosnumą ir gailestingumą žmonės suprato skirtingai. Iš visų žydų, kurie kalbėjo apie Dieviškąją malonę, vienintelis Paulius pabrėžė malonės suteikimą nepaisant nusipelnymo. Tai ir yra radikalios jo socialinės politikos pagrindas.

Pauliaus malonės teologija nėra vien apie individo savęs supratimą ir jo padėtį prieš Dievą. Ji taip pat apie bendruomenes, kurios neatitiko etninių, socialinių ir kultūrinių normų. Štai kodėl Paulius savo laikais buvo laikomas tokiu kontraversišku. Misijos pas pagonis metu, jis jiems sakė, kad jie neprivalo atitikti kultūrinių žydų tradicijos ribų. Laiške galatams, jis stipriai kritikuoja kitus žydus krikščionis, kurie skelbia, jog yra privaloma atitikti žydų kultūros normas tam, kad galėtum būti krikščioniu. Pats Paulius teigia priešingai, jis sako, jog Dievas nekreipia dėmesio į kultūrines normas.

Jūs rašote, kad tai Kristus nukreipia Pauliaus teologiją šia linkme. Kodėl Kristus priverčia Paulių šitaip radikalizuoti suvokimą apie malonę ir tuo pačiu šitaip išsiskirti iš kitų žydų bendraminčių?

Pauliaus teologijos centre yra ne bendras suvokimas apie Dievą, o Dievo dovanos atradimas Kristuje. Ši dovana, išreikšta Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, veikia prieš bet kokį mūsų nusistatymą, kaip turėtų elgtis Dievas.

Dievas siunčia Kristų, kuris sulaužo mūsų įsitikinimus apie turtą, išmintį ir galią. Tuomet, per Kristaus prisikėlimą, Dievas suteikia gyvybę per mirtį. Pasak Pauliaus, visa vetybių sistema, kurią turėjome prieš tai, griūna. Paulius įžvelia, kad Dievo veiksmai Kristuje pertvarko realybę.

Ar būtų teisinga teigti, kad Pauliaus požiūris į malonę, iš dalies, kilo iš jo paties patirties?

Taip, patirtis yra sudėtinė Pauliaus teologijos dalis. Prieš atsivertimą, Paulius buvo visiškai atsidavęs tam tikroms normoms ir vertybėms. Jis engė Dievo bažnyčias. Bet vėliau jis sužinojo tiesą apie Kristų. Ši patirtis aukštyn kojomis apvertė jo suvokimą apie tai kas yra teisinga ir ne. Jis manė, jog yra 100 procentų teisus, tačiau sužinojo, jog 100 procentų klydo. Kristaus malonė pasiekė jį nepaisant to, kad jis buvo visiškai neteisus.

Su tokiu pačiu fenomenu jis susiduria ir savo misijoje pas pagonis. Šių žmonių protėviai klydo, jų mintys apie Dievą ir įpročiai buvo klaidingi. Tačiau Dievas vistiek jiems atsiunčia savo Dvasią. Pagal žydų įsitikinimus, jie buvo visiškai to nenusipelnę. Tačiau Dievo malonė to nepaisė.

Kai kurie dalykai, apie kuriuos kalbate, atrodo, sutampa su tuo, kas vadinama „Nauja Pauliaus perspektyva“. Tačiau kiti elementai atpindi tradicinį protestantišką požiūrį. Kokioje vietoje atsiduria jūsų darbas diskusijoje tarp naujojo požiūrio ir tradicinio požiūrio?

Deja, ši diskusija yra praradusi savo kryptį. Nuo pat 1970 metų, Naujoji perspektyva buvo nusiteikusi prieš tai, kaip reformatai interpretavo Paulių. Ji kritikavo Liuterį dėl to, kad Paulių jis suprato visiškai neteisingai. Tačiau tai, ką nagrinėdamas tokius reformatus kaip Liuteris ar Kalvinas, matau aš, yra tiesiog nuostabus naujas požiūris į Pauliaus malonės teologiją. Žinoma, tam kad sustiprintų Pauliaus teologijos poveikį, jie privalėjo ją perkelti į kitą kontekstą, taigi, jie nukreipė ją prieš suvokimą, kad darydami gerus darbus galime tikėtis Dievo palankumo.

Naujoji perspektyva mėgino atskleisti istorinį kontekstą, kuriame Paulius pats tarnavo. Šis kontekstas yra visiškai kitoks nei XVI amžiuje.

Aš taip pat mėginu atskleisti Pauliaus teologijos pagrindus. Naujoji perspektyva sakė, jog Pauliaus teologijos centre nebuvo malonė. Ji taip pat tikėjo, kad Pauliaus teologija buvo suformuota jo istoriniame kontekste, ji buvo sukurta ir skirta jo misijai tarp tų, kurie nebuvo žydai. Dėl šios priežasties, Naujoji perspektyva labiau koncentravosi ties socialiniu Pauliaus idėjų lygmeniu, o ne malone. Bet, iš tikrųjų, malonė buvo jo teologijos centre.

Kai supranti Pauliaus požiūrį į malonę, pastebi kaip ji paveikia jo socialinius poelgius. Nors aš ir nesutinku su Naujosios perspektyvos mintimi, kad malonė liko Pauliaus idėjų nuošalėje, tačiau pritariu, kad svarbus Pauliaus tikslas buvo naujų bendruomenių, kurios neatitiko etninių ir socialinių normų, kūrimas.

Taigi, nutoldami nuo pirmojo amžiaus judaizmo karikatūrų, turime būti atsargūs, kad nesumenkintume radikalios Pauliaus pozicijos.

Taip. Naujoji Perspektyva teisėtai teigia, kad judaizmas nebuvo tik teisių darbų ir legalizmo religija. Tokie mokslininkai, kaip E. P. Sandersas ir N. T. Raitas teigė, jog judaizmas buvo malonės religija. Tačiau ka turime galvoje sakydami „malonė“? Yra daugybė skirtingų nuomonių. Išskirtinė Pauliaus savybė yra ta, kad jis pabrėžia tai, kad malonė nėra tik dosniai ar avansu suteikiama dovana, jis sako, jog tai yra dovana, suteikiama visiškai neatsižvelgiant į gavėjo ypatybes ar jo vertę.

Įvairios protestantų grupės skiriasi vienos nuo kitų savo supratimu apie malonę. Ar kai kurios protestantų tradicijos Paulių supranta geriau nei kitos?

Gerai teologinei interpretacijai, mano nuomone, neužtenka tik tiksliai atkartoti Biblinio teksto. Ji privalo prasiskverbti iki pačios teksto esmės ir perkelti ją į naują kontekstą. Taigi, kas vienija protestantus, yra supratimas, kad Paulius malonę įvardija kaip nepelnytą dovaną. Tai buvo geniali Liuterio idėja atrandanti Paulių iš naujo ir ji, be jokios abejonės, paveikė visą protestantišką tradiciją. Tačiau Liuteris visiškai nepritarė minčiai apie veiksmų apykaitą – idėją, kad mes patys turime kažką duoti Dievui, kad vėliau Jis galėtų kažką duoti mums. Liuteris nepritarė suvokimui, kad pareiga ir paklusnumas gali pelnyti Dievo palankumą.

Todėl, kai kurie protestantai tiki, jog Dievas neturi kažko tikėtis iš mūsų, nes tai prieštarautų malonės suvokimui. Jie mano, jog dovana turi būti dovanojama nesitikint jokio atsako. Tačiau tai gali priversti galvoti apie pigią malonę ir tai, kad Dievas mums kažką duoda nepaisant to, kaip mes elgiamės. Kitą vertus, kalvinistinės ir, daugeliu atžvilgiu, metodistinės tradicijos suprato, jog Dievo dovana Kristuje, tam tikra prasme, yra grįsta sąlygomis. Nors gaunantieji dovaną ir nėra jos nusipelnę, Dievas už ją kažko tikisi. Paulius tikisi, kad tie, kuriems yra atsiunčiama Dvasia, bus Dvasios atversti ir toliau gyvens Dvasia. Jis teigia, kad esame malonėje, kuri mus gali priversti paklusti ir netgi įsipareigoti.

Ko šie Pauliaus tyrinėtojai nepastebi ar praleidžia?

Paulius apie malonę kalbėjo misionieriškame kontekste. Tokioje aplinkoje, Dievo dovana Kristuje nepaiso žmogaus vertės, o tai reiškia, kad Pauliaus bažnyčios galėjo išsivaduoti nuo destruktyvių agresyvios konkurencijos normų, statusų hierarchijos ar etninio pasidalijimo, kuris nulemdavo socialinį kontekstą graikų-romėnų pasaulyje. Tačiau išplitus krikščionybei, ši misionieriška teologija susikoncentravo tik ties savimi pačia ir nusisuko nuo mėginimų pasiekti pačią krikščionybės esmę.

Taigi malonės esmė nebebuvo žmonių atvertimas, ji virto tik diskusijų objektu pačios Bažnyčios viduje?

Taip, malonė Pauliaus teologijoje tapo labiau orientuota į vidinius motyvus ir savęs pažinimą tų žmonių, kurie jau yra krikščionys. Tačiau originaliame kontekste, Pauliaus malonės teologija socialiai buvo daug radikalesnė. Manau, kad prie to vertėtų sugrįžti ir šiandien.

Knygos pabaigoje, jūs rašote, jog Pauliaus požiūris į malonę turėtų nuolat mus priversi iš naujo pergalvoti normas, pagal kurias mes vertiname kitus žmones ir save pačius. Ką šiandien tai reiškia Bažnyčiai?

Pirmiausia, tai reiškia, kad Dievo malonė neturi ribų. Tiek Paulius tiek Jėzus, bendravo su žmonėmis, kurie nebuvo verti pagarbos. Taip elgtis buvo socialiai rizikinga. Dievo malonė veikia už mūsų supratimo, kas yra pilietiška, tinkama ar teisinga, ribų. Ir tai meta iššūkį mūsų priešankstiniams nusistatymams. Kodėl mes nepasitikime imigrantais, niekiname vargšus, ar engiame tam tikras socialines ir ekonomines grupes? Kodėl esame linkę manyti, jog tie, kurie neturi antros pusės arba darbo, ar tie, kurie neatitinka mūsų įsivaizduojamų kultūnių idealų, yra žmonės, kuriems gyvenime nepasisekė? Pagal kieno vertybes mes vertiname?

Paulius sužinojo, kad Dievo dovanos nepaisė vertybių, kurias jis pats visuomet laikė teisingomis. Evangelija turi savo vertybių sistemą, kuri nebūtinai atitinka mūsų įgytas vetybes. Dalykai, kurie mums atrodo savaime suprantamai vertingi – vieta hierarchijoje, padėtis, turtas, išsilavinimas – viskas netenka prasmės, kai sutinkame Kristų. Pauliaus laikais, visos pagrindinės hierarchijos formos buvo kuriamos pagal lytį, etniškumą ir teisinį statusą. Vyrai buvo laikomi daug svarbesniais nei moterys, žydai – daug vertingesniais nei nežydai, o laisvas žmogus – vertingesnis nei vergas. Paulius sako, kad Dievo akyse nei vienas iš šių socialinių apribojimų negalioja. "Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters" (Galatams 3:28).

Svarbiausia, mano nuomone, yra tai, kad malonė yra pajėgi sugriauti mūsų įgimtas ir įgytas sistemas, kurias galėtume pavadinti socialiniu kapitalu. Dievui yra svarbu ne tai, kuo mes galime didžiuotis, ar dėl ko esame neužtikrinti. Svarbiausia yra tai, kad esame mylimi Kristuje. Tai mus stipriai išlaisvina ne tik individus, bet ir bendruomenes, nes joms suteikiama galimybė keistis ir tapti kontrkultūrinėmis.

Dėl šios priežasties, kelios iš pačių nuostabiausių bažnyčių šiandien nebūtinai pasižymi dydžiu, jos verčiau yra mažos, daugiakultūrinės miesto bažnyčios, kuriose etniškumas ir skirtingos kalbos prieš Dievą neturi jokios reikšmės. Mūsų išsilavinimas, amžius, darbas, muzika, kurios klausome, knygos, kurias skaitome – tai nėra dalykai, kurie mus apibrėžia. Mus apibrėžia tai, kas mes esame Kristuje. Visi esame lygūs, todėl galime kurti kontrkultūrinius ryšius, nepaisant mūsų skirtumų. Tai suteikia galimybę kurtis naujoms be galo kūrybiškoms krikščioniškoms bendruomenėms.

Komentarai

Rašyti komentarą

  • petras,

    Malonę reikėtų  priimti tikėjimu,nes protu sunkiai suvokiamas reikalas ir ką nors pridurti nesiimu. Su pagarba. Petras.

Jūsų komentaras