Atgal

Knyga. Trumpa Biblijos kanono istorija.

Kas nusprendė kurios knygos iš senovės krikščionių ir žydų šventųjų raštų bus įtrauktos į šiandieninį Biblijos kanoną?

Iš visų žmonijai žinomų knygų per visą žmonijos istoriją, Biblija yra tokia ypatinga savo prigimtimi, to­kia svarbi savo teiginiais, tokia gy­vybinga savo pažadais, ir tiek daug apimanti ir išsami savo žinia.

Tai nėra paprasta knyga. Iš tiesų tai nėra vie­ na knyga, tai knygų biblioteka – Se­nąjį Testamentą sudaro 39 knygos, o Naująjį Testamentą – 27 knygos. Jos parašymas užėmė daug šimtmečių; jos autorystė apima dar daugiau lai­ kotarpio. Pirmasis autorius (Mozė) iš 40 autorių, kurie parašė Bibliją, gyve­no maždaug 1600 metų anksčiau nei paskutinis jos autorius (apaštalas Jo­nas).

Rašytojai turėjo labai skirtingas gyvenimo patirtis ir taip pat labai skirtingus išsilavinimo lygius, kai ku­rie turėjo aukštąjį išsilavinimą, kai kurie patį žemiausią. Jie taip pat užėmė labai skirtingas pareigas vi­suomenėje.

Kai kurie buvo kerdžiai, piemenys, kareiviai, žvejai, kiti buvo karaliai, įstatymų leidėjai, teisininkai, kunigai, poetai, gydytojai ir t.t. Todėl savaime suprantama, kad jų rašymo stilius taip pat buvo labai skirtingas. Kai kurie rašė įstatymų forma, kiti religinę poeziją, dar kiti istoriją, kai kurie prozą, kiti lyrinę poeziją, dar kiti rašė palyginimais ir alegorijomis, kai kurie iš jų rašė bio­grafijas ar asmeninius atsiminimus, kai kurie rašė pranašystes, dar kiti paprasčiausiai laiškus.

Taigi, būdamos tokios skirtin­gos, kokiu pagrindu visos šios 66 knygos tapo tinkamomis arba „šven­tomis“ lyginant jas su kitais panašiais raštais, ir pradėtos vadinti Biblijos kanonu?

Pirmiausia mes turime supras­ti, kad ne asmuo ar kažkoks keleto asmenų komitetas surinko Bibliją. Biblija augo.

Šis principas tinka ir Se­najam ir Naujajam Testamentui.

Senojo Testamento kanonas.

„Tik nedaugelis supranta“, – rašė George Smith, – „kad Kristaus baž­nyčia turi didesnį užtikrinimą dėl Senojo Testamento kanono, negu dėl Naujojo Testamento kanono.“ (G. A. Smith, Modern Criticism and the Preaching of Old Testament [Lon­ don: Hodder and Stoughton, 1901], p. 5).

Tas didesnis užtikrinimas yra dėl to, kokius ryšius atrandame tarp Kristaus ir Senojo Testamento. Jėzus citavo iš Senojo Testamento kaip iš patikimo ir autoritetingo šaltinio. Po savo prisikėlimo, Jis pasakė savo mo­kiniams, kad viskas kas Jam atsitiko mirštant ant kryžiaus tebuvo Senojo Testamento pranašysčių išsipildy­mas.

Aišku, Naujasis Testamentas neturi tokio pat autoritetingo patvirtinimo iš Kris­taus, kadangi jis buvo parašytas tik vėliau. Senojo Testa­mento autoritetas buvo priimtas tų žmonių, ku­riems jis ir buvo skirtas – Izraeliui – dar daug anksčiau negu atėjo Mesijas.

Užtenka prisiminti tik vieną pavyzdį. Ka­raliaus Jošijo valdy­mo dienomis, kai buvo apva­loma šventy­kla, buvo atrasta, tiek laiko pamiršta, Įsta­tymo knyga. Knyga buvo perduota karaliui ir jis ją skaitė. Jis suprato kiek daug buvo prarasta, to­ dėl, kad jo pirmtakai buvo tokie abe­jingi. Karalius tada garsiai žmonėms skaitė ištraukas iš Kunigų 26 skyriaus ir Įstatymo 28 ir 29 skyrių.

Iš to mes galime matyti, kad atrasta Įstatymo knyga nurodo į Biblijos pirmas pen­kias knygas arba bent jau į dalį iš jų. Tos knygos atradimas buvo tas pa­ grindinis šaltinis pradėti reformaciją karalystėje ir tai buvo labai ypatin­ gas įvykis.

Per 70 metų Babilono nelaisvė­je, pranašų žodžiai buvo išsaugoti ir tapo vertinamais. Judo tauta pa­mažu nyko su savo sostine ir savo šventykla. Bet Įstatymo knyga liko, taip pat liko ir kitos pranašų knygos.

Žydų Talmudas tvirtina, kad Ezra, kuris vedė žmones tremties pa­ baigoje, užsiėmė Įstatymo ir Pranašų knygų paruošimu ir surinkimu. Taip pat yra manoma, kad buvo sušauk­ ta Didysis Bažnyčios Susirinkimas ir per daugelį metų, visos Įstatymo knygos, Pranašų, ir kiti Raštai buvo aptariami ir surenkami kartu.

Senojo Testamento knygos įprastai yra skirstomos į keturias gru­pes:

  • Penkiaknygė (Mozės parašytos knygos),
  • istorinės knygos (nuo Jo­ zuės iki Esteros knygos),
  • penkios eti­kos ir poezijos knygos (nuo Jobo iki Giesmių Giesmės knygos),
  • ir pranašų knygos (Nuo Izaijo iki Malachijo).

Senojo Testamento surinkimo darbas buvo atliktas dėka Ezros tar­navimo ir Didžiojo Bažnyčios Surinki­mo darbo, kuris prasidėjo ankstyvai­siais 450 metais prieš Kristaus gimi­mą.

Dauguma mokslininkų šiandien tiki, kad iki Kristaus laikų Senasis Tes­tamentas jau buvo surinktas ir buvo toks, kokį mes jį turime dabar.

Apie 70 metus po Kristaus gimi­mo vėl iškilo svarbios diskusijos dėl Šventojo Rašto kanono. Vienas rabi­nas vardu Yochanan ben Zakkai gavo rašytinį leidimą iš Romos valdžios surinkti Jamnia Susirinkimą tam, kad būtų aptarta Šventojo Rašto kanonas.

Vis dėlto, visos diskusijos daugiausia buvo tik apie keturias knygas, kurios buvo laikomos ties riba: Patarlių kny­ga, Mokytojo knyga, Giesmių Giesmė, ir Esteros knyga.

Po visų pasvarstymų už ir prieš, šias keturias knygas nu­sprendė įtraukti į kanoną tarp kitų knygų, kurias mes žinome kaip Seno­ jo Testamento kanoną.

Faktiškai Su­sirinkimas galėjo nuveikti ir daugiau. „Knygos kurias jie nusprendė įtraukti į kanoną jau buvo ir taip daugumos priimtos, nors aišku buvo ir klausimų dėl jų. Tos knygos, kurias jie atmetė niekada ir nebuvo įtrauktos į kano­ną. Jie neišmetė nei vienos knygos iš kanono, kuri jau anksčiau buvo pripa­žinta.“F. F. Bruce

Jamnia Susirinkimas neįtraukė Biblijos knygų savo autoritetu į ko­kius nors šventus sąrašus. Knygos buvo įtrauktos į sąrašą – kanoną – kadangi jos jau buvo pripažintos Dievo įkvėptomis, ir dauguma atve­ ju jos jau buvo pripažintos prieš ke­letą šimtmečių.

Naujojo Testamento kanonas

Naujojo Testamento kanonas grupuojamas į tris kategorijas:

  • pasa­kojimai (keturios evangelijos ir apaš­ talų darbų knyga),
  • laiškai
  • ir apokalip­tinė knyga – Apreiškimo Jonui knyga.

Nors Naujajam Testamentui pa­rašyti tereikėjo 50 metų, bet tai užė­mė daug daugiau laiko, kad tai būtų surinkta taip kaip tai turime dabar.

Tik nuo 367 mūsų eros metų mes randame Naujojo Testamento kny­gas būtent tokioje formoje, kokioje jas turime dabar. Tas sąrašas patei­kiamas Velykiniame laiške, kurį pa­rašė krikščionis vyskupas Atanazijus (bishop Athanasius). Maždaug du su puse šimtmečio, po to kai buvo baigta rašyti paskutinė Naujojo Testamento knyga ir iki Ata­nazijaus pateikto sąrašo, buvo labai daug diskusijų apie tai kokios knygos turi būti įtrauktos į kanoną ir kokios ne.

Senasis Testamentas buvo Šven­tuoju Raštu ankstyviesiems krikščio­nims. Palaipsniui, kai kurie krikščio­niški raštai buvo pradėti laikyti lygiais su Senojo Testamento knygomis, „ne kokios nors tarybos sprendimu... bet paprasčiausiai ištikimųjų susitarimu; G. W. H. Lampe

Dvasinė Bažnyčios intuicija iš lėto pradėjo priimti sprendimus kurie raštai turi būti vadinami priklausan­ čiais kanonui.“ (G. W. H. Lampe, ed., The Cambridge History of the Bible (Cambridge University Press, 1963­ 1969), vol. 2, p.42).

Ką atnešė „paprasčiausiai ištiki­mųjų“ susitarimai? Ką sako „dvasinė Bažnyčios intuicija“?

Knygos, kurios nebuvo įtrauktos į Senojo Testamento kanoną pradė­tos vadinti apokrifinėmis knygomis. Buvo atmesta ir kita grupė knygų, jos vadinamos ‚Pseudepigrapha‘ knygomis.

Apokrifines knygas su­ darė istorijos ir išminties knygos. Tai kitai grupei knygų (Pseudepigrapha) priklausė knygos, kuriose buvo daug magijos ir mažai istorijos.

Kai mes peržvelgiame knygas, kurios buvo atmestos iš Naujojo Testamento kanono – Naujojo Testamento apokri­finės knygos – mes vėl matome ant­ gamtiškus dalykus.

Knygos, kurios buvo įtrauk­tos, tai tos knygos, kurios žinomos kaip Dievo įkvėptos knygos ir buvo išbandytos kaip galinčios padėti vyrams ir moterims geriau pažin­ ti Kristų.

Jos buvo pripažintos kaip parašytos tų žmonių, kurie turėjo labai artimus santykius su Jėzumi, žmonių, kurie buvo įtraukti į galin­gą evangelizacijos darbą pirmaja­ me amžiuje, kai evangelija buvo paskelbta iki pat visų tuometinio pasaulio pakraščių.

William Barclay, žinomas Nau­jojo Testamento mokslininkas, sakė: „Naujojo Testamento knygose aiškiai randamas didingumo antspaudas. Tą aiškiai matome pačiose knygose. Jos pačios patvirtina savo dieviškumą.“

Kai Biblijos vertėjui J. B. Philips teko suly­ginti Naujojo Testa­mento knygas su „raštais, kuriuos ankstyvieji Baž­nyčios tėvai pa­šalino iš Naujojo Testamento“, jis galėjo tik „žavė­tis jų išmintimi“. Jis tęsė: „Gal­būt daugumai žmonių neteko skaityti apokrifi­nių „evangelijų“ir „laiškų“, bet dau­ gumai mokslininkų teko. Aš galiu pasa­kyti tik tiek, kad tuose raštuose mes atrandame tik magi­jos pasaulį ir tai veda prie tikėjimo mitais ir vaizduotės padariniais.

Kai man teko dirbti prie Biblijos verti­mo aš nei karto nebuvau priverstas pasijausti esantis šmėklų pasauly­je, raganavimo ir kerėjimo ir kitų magiškų jėgų apsuptyje, ko labai gausu knygose, kurios buvo atmes­tos iš Naujojo Testamento. Naujojo Testamento autoriai pastoviai vedė prie tikėjimo visa širdimi, kas man davė suprasti tikrumą ir nuoširdu­ mą.“ J. B. Philips

„Jos pačios patvirtina savo die­viškumą“ principą labiausiai galima patirti tada, kai tenka skaityti kny­gas, kurios beveik buvo įtrauktos į Naująjį Testamentą, bet nebuvo įtrauktos; knygos, kurias dėl jos au­torių norėjo įtraukti, bet jos nebuvo įtrauktos.

Antrajame amžiuje buvo parašyta keletas knygų, kurios buvo vadinamos „kūdikystės evangelijo­mis“. Keturios kanoninės evangelijos pateikia mažai detalių apie pirmus trisdešimt Jėzaus gyvenimo metų iki kol Jis pradėjo savo viešą tarnavimą. Šios vadinamos „kūdikystės evange­lijos“ norėjo, užpildyti paliktas spra­gas‘.

Taip vadinama evangelija pagal Tomą pateikia užrašus apie Jėzaus ankstyvą vaikystę. Jėzus būdamas vaikas tuo metu kai žaidė, čia vaiz­duojamas darantis gyvus žvirblius iš molio, ir suduodantis ir užmušantis negyvai mažą vaiką, kuris „bėgo ir atsitrenkė į jo petį.“

Jėzus, dailidė­ mokinys vaizduojamas tiesinantis medžio rąstus ir rūšiuojantis juos naudodamasis magiškomis galiomis be jokio tikslo. Niekas negali tokių raštų priskir­ ti prie Šventojo Rašto knygų.

Iš tiesų, Šventasis Raštas, kalba pats už save. Kai jūs sulyginate Evangelijas su šio­mis knygomis, nebelieka jokių klau­ simų kodėl kažkurios knygos įeina į kanoną, o kitos neįeina. Linija yra labai aiški. Čia nelieka vietos jokioms diskusijoms. Daug darbo buvo įdėta, kad būtų užtikrinta, kad knygų autoriai, kurių knygos pateko į kanoną, būtų buvę pažįstami su Jėzumi asmeniš­ kai. Skiriamasis ženklas šiems vy­rams buvo tai, kad jie buvo susirū­ pinę atskleisti Jėzų, kuris atliko visus tuos dalykus praeityje, kaip Tą, Kuris dabar yra gyvas ir tebedaro tuos darbus.

Kiekvienas pamokslas, esantis apaštalų darbų knygoje, pasibaigia faktu apie Prisikėlimą. Naujajame Testamente, Jėzus, visų pir­ma yra gyvasis Kristus.

Kadangi keturių evange­lijų autoriai kal­bėjo apie gyvąjį Kristų, jie labai daug vietos sky­rė paskutinės Jėzaus tarnavi­mo savaitės aprašymui, kur rašoma apie Jo nukry­žiavimą ir prisikėlimą.

Tiek Kristaus mokinių, tiek krikščionybės, tiek visų krikščionių teologų dėmesio centre turi būti Jėzaus mirtis ir Jo prisikė­ limas. Knygos, kurių centre nebuvo šita tema, paprasčiausiai nebuvo įtrauktos į kanoną.

„Mes galime tikėti“, – sako pro­ fesorius F. F. Bruce, –„kad tie anksty­vieji krikščionys veikė pagal išmintį aukštesnę nei jų pačių, ne tik priim­dami tai ką priėmė, bet ir atmesdami tai ką atmetė.“

„Tai kas ypatingai svarbu suprasti yra tai, kad Naujojo Testamento kanonas nebuvo api­brėžtas savavališkais Bažnyčios Su­sirinkimų sprendimais. Kai galiausiai Bažnyčios Susirinkimas – Hippo Sinodas 393 metais – sudarė sąrašą, kuriame buvo dvidešimt septynios Naujojo Testamento knygos, tai ne­ suteikė jokio autoriteto šioms kny­goms, kurio jos neturėjo iki šiol, bet papraščiausiai surašė jau anksčiau egzistavusį kanoną.“

Trumpiau rašant, Naujojo Tes­ tamento knygų pripažinimo surinkimo procesas buvo toks pats kaip ir Senojo Testamento knygų surinkimo procesas. Taigi šios dvi knygos – apaštalų naudota Biblija ir Biblija, kurią apaštalai parašė ir yra tai ką krikščionys priima ir tai ką vadina rašytiniu Dievo Žodžiu, ku­ris nurodo į patį Kristų, kuris atneša išgelbėjimą. Taigi Biblija, įkvėptasis žodis, savo kilmę, autoritetą, ir tik­rumą turi Kristuje, kuris yra įkūny­tas Žodis. ­

David Marshal

Tekstas publikuotas laikraštyje "Vilties Šaltinis"

Komentarai

Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!