Atgal

Kartą išgelbėtas – išgelbėtas visiems laikams?

Ar gali žmogus būti prarastas, pražūti, jeigu kartą priėmė Kristų kaip savo Išgelbėtoją? Atsakymą į šį klausimą galime rasti tik Dievo Žodyje. Biblija byloja: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. ...O jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka“ (Hebrajams 10, 23–24. 26).

Biblija niekur nemoko, kad mūsų atsakomybė baigiasi, kai tampame krikščionimis. Dievo Žodis aiškus: „Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: ‘Šuo sugrįžo prie savo vėmalo′ ir: ‘Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne′“ (2 Petro 2, 20–22).

Krikščionybė yra daugiau nei tik vienkartinis apsisprendimas. Jėzus sako, kad mūsų išgelbėjimas pagrįstas svarbia sąlyga – pasilikimu Jame (žr. Jono 15, 4). O apaštalas Paulius tvirtina: „Aš kasdien mirštu“ (1 Korintiečiams 15, 31). Tai reiškia, kad jis pasirinko kasdien išsižadėti savęs ir sekti Jėzumi. Pats Viešpats sako: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Luko 9, 23).

Biblija nemoko, kad mes galime nusigręžti nuo tiesos ir vis dar būti išgelbėti. Ezechielio 18, 24 parašyta: „Bet kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta, sekdamas nedorėlio daromomis bjaurastimis, nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atmenamas dėl jo neištikimybės, kuria jis nusikalto, ir dėl nuodėmės, kuria nusidėjo; dėl jų jis mirs“. Apaštalas Paulius taip pat mums primena: „Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“ (1 Korintiečiams 10, 12).

Kai kurie žmonės mano, kad jie gali kalbėti apie savo tikėjimą, negyvendami pagal tai, ką kalba. Tačiau Jėzus sako: „Ne kiekvienas, kuris Man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į Dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis Man sakys, tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, nedorėliai!’“ (Mato 7, 21–23)

Paulius pavaizdavo nuolatinę tikro krikščionio kovą taip: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. ...bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Korintiečiams 9, 24–25. 27).

Tikėti tuo, kad, kartą išgelbėti, mes negalime būti prarasti, pražūti, tai reiškia tikėti, jog Dievas paima iš mūsų didžiąją laisvę – pasirinkimo laisvę. Antra vertus, Dievas nori, kad mes būtume tikri, jog Jis baigs darbą, kurį pradėjo mūsų gyvenime. „Esu tikras, kad Tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Filipiečiams 1, 6).
Mes galime būti tikri: jeigu liksime Jame ir su Juo, jei ir toliau seksime paskui Jį, tai Jis ir toliau ves mus ir niekada nepaleis rankos, noriai įsikibusios į Jo ranką. „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24, 13).

Komentarai

Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!