Atgal

Kalėdinis pamąstymas. Kur yra Dievas?

Mantas Kučinskas yra pastorius, pamokslininkas, autorius, didelę savo laiko ir tarnystės dalį skiriantis pastoracinei tarnystei internete ir media veiklai. "LCTV lietuva" projektų vadovas, vienas iš svetainės "Geri Ženklai" sumanytojų ir redaktorius.

1945 m. rugpjūčio 6 d. buvo ankstus rytas. Žmonės skubėjo į darbus, vaikai kėlėsi į mokyklas. Kai danguje pasirodė vienišas lėktuvas, niekas net neišsigando. Vyko karas ir lėktuvai skraidydavo gana dažnai. Tačiau jie nežinojo, kad šis lėktuvas yra ypatingas. Tai buvo Boeing B-29. Jis turi vardą ir jo vardas buvo „Enola Gay“.

Ir jis gabeno „Mažą berniuką“. Tačiau tai nebuvo keleivis vaikas. Tai buvo jo ypatingo krovinio kodinis pavadinimas. Vardas, kuris buvo duotas bombai, kuri netrukus turėjo sunaikinti daugelį tūkstančių žmonių. Atominė bomba. 8 val. 15 min. ryte lėktuvas pasiekė savo skrydžio tikslą.

Keliomis dienomis vėliau Filipas Noelis-Beikeris darydamas pranešimą Didžiosios Britanijos Lordų rūmuose viską pasakojo štai šitaip: Hirosimoje buvo rytas. Žmonės skubėjo į darbą. Staiga pasigirdo pavojaus sirenos. Tačiau jokios panikos nebuvo matyti. Žmonės tvarkingai, kaip buvo išmokę skubėjo į slėptuves, įrengtas čia pat namų rūsiuose. Tačiau buvo ir tokių, kurie slėptis neskubėjo – lėktuvas buvo tik vienas.

Kai lėktuvas buvo virš miesto, nuo jo atsiskyrė vienas mažytis taškelis ir pradėjo kristi žemyn.

10 sekundžių 20… 30… 40

ir staiga pasidarė taip šviesu, tarytum vienu metu kas būtų uždegęs 1000 saulių. Žmonės, kurie tai matė, niekada nebematys nieko daugiau. Jų akys išdegė akiduobėse tą pačią akimirką.

Nebuvo girdėti jokio sprogimo. Kažkokia keista tyla ir klaiki nematomos jėgos banga pradėjo šluoti viską pakeliui, nepalikdama nič nieko. Liudininkai vėliau bylojo, kad pirma išnykdavo žmogus… tik tada dingdavo jo šešėlis.

Tada sugriaudėjo kurtinantis sprogimas…

Šiandieninis žmonijos arsenalas prilygsta 1 milijonui Hirosimų. Man (ne)įdomu, ar kai nutiks blogiausia, beliks kam užduoti šį klausimą? Kur buvo Dievas?

Mantas Kučinskas

Viską naikinanti garso banga nusirito per jau negyvo miesto griuvėsius. Vėliau atvykę gelbėtojai pamatė, kad miestas atrodė taip, lyg kas buvo pasidarbavęs milžiniška šluota. 2 km spinduliu nuo sprogimo vietos.

Ugnis, uraganas. Virš miesto iškilo atominis grybas. Jo masė tūkstančiai tonų. Tačiau jį jau nebe daug kas matė. Visi tie, kurie galėjo jį pamatyti, jau buvo mirę.

Kai kas klausydamas tos šiurpios ataskaitos susiėmė už galvos… „mažasis berniukas“ svėrė tik 2 kg. 2kg ir 140 000 aukų. Mirusių iš karto, gal net nesupratusių, kas nutiko. Suaugusių vyrų, moterų, močiučių, senukų, vaikų… kūdikių.

Vėliau, nuo pasekmių dar mirė tūkstančiai. Tą dieną per stebuklą išgyvenę, tačiau tik tam, kad mirtų siaubingose kančiose nuo radiacijos. Lyg to būtų mažai, po 3 dienų visas šis košmaras buvo pakartotas dar sykį – Nagasakyje.

Maža mergaitė, skaitydama šią istoriją savo istorijos vadovėlį, paklausė mokytojos: "Tamsta mokytoja, o kur buvo Dievas, kai visa tai įvyko?"

Ir tikrai. Kurgi buvo Dievas? Kodėl jis nesustabdė šito košmaro? – taip dažnai žmonės klausia, kai nutinka kas labai negero. Kur yra Dievas, kad jis leidžia tokiems žiaurumams įvykti?

Šiandieninis žmonijos arsenalas prilygsta 1 milijonui Hirosimų. Man (ne)įdomu, ar kai nutiks blogiausia, beliks kam užduoti šį klausimą? Kur buvo Dievas?

Man patinka Kalėdos. Nežiūrint to, kad krikščionys nuolat diskutuoja dėl šios datos. Dauguma tyrinėtojų vieningai sutaria, kad šios šventės nedaug ką turi bendra su Kristaus gimimu. Jei būti istoriškai tiksliems, galima daryti prielaidą, kad Kristus galėjo gimti rudenį. Iš kur ši šventė, kaip ji rado savo vietą krikščioniškoje kultūroje, galėsime pakalbėti kaip nors kitą kartą.

Tačiau tegu svarbiausi dalykai būna pirmi. Mano nuomone čia svarbiausia ne data, o tikslas.

Kalėdos puikus laikas atsakyti į klausimą, kur yra Dievas: Tvarte. Ėdžiose. Mėšlyne. Šio pasaulio tamsiausioje kertelėje, nukištas taip giliai, kad net Kalėdų šventimas nebeištraukia jo į dienos šviesą.Mantas Kučinskas

Kalėdos puikus laikas atsakyti į klausimą, kur yra Dievas: Tvarte. Ėdžiose. Mėšlyne. Šio pasaulio tamsiausioje kertelėje. Jam gimstant, pasaulis neatrado jam kitos vietos. Jo nepasitiko niekas, jokiomis fanfaromis, ar šviesioje gimdymo palatoje su rūpestingomis pribuvėjomis. Jam teko pasitenkinti tuo, kas atliko. Nes nieko geresnio žmonės jam pasiūlyti negalėjo. Matyt, pernelyg buvo užsiėmę ieškoti atsakymo į klausimą, kurgi yra tas Dievas, kuris leidžia įvykti tiems dalykams.

Įdomu pamastyti apie tai, ką gi tuo metu veikė žmonės? Ar jie lauke Jėzaus? Ar jiems rūpėjo? Ką tuo metu veikė busimi Jėzaus mokiniai?

Kai kurie gal žvejojo, gaudė žuvį, mėgino parduoti. Pykosi su godžiais klientais, norinčiais pusvelčiui gauti tai, ką taip sunkiai pagavo Petras arba sėdėjo miesto vartuose, kaip antai muitininkas Matas. Atiminėdamas iš tokių, kaip Petras tuos varganus pinigėlius „ciesoriui“ mokesčiams. Už tai, supykę žvejai griežė ant jo dantį ir kalbėjo, kaip būtų puiku, jei kas nors tą pasipūtėlį išdaviką, tarnaujantį engėjams, imtų taip ir priplotų, kad jo nei šlapios vietos neliktų. Vėliau, kas nors tikriausiai būtų paklausęs, kur buvo Dievas, kai vyko tokia kraupi žmogžudystė, kodėl jis jos nesustabdė…

Tvartas ir kūdikis

Ką mums pasakoja Kalėdų žinia? Dievas visuomet yra šalia. Šiandien jis kiekvieno mūsų širdies kertelėje. Kas tai per vieta, kurią mes jam išskyrėme savo širdyje, tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Gal tai puikai išpuošta širdies kertelė, o gal tai tvartas, kuriame sukišame visą savo gyvenimo mėšlą ir nenorime į jį net užeiti. Ten, tiesa apie gimusį Išganytoją dūla kartu su nešvankiais anekdotais, kažkada išgirstomis ar perskaitytomis pigiomis istorijomis, pagieža, barniais ir kitomis mūsų gyvenimo šiukšlėmis.

Labai dažnai Kristus yra ten, tame tvarte. Nukištas taip giliai, kad net Kalėdų šventimas nebeištraukia jo į dienos šviesą. Arba amžinai kūdikis. Mažas vaikelis, kuris taip niekada ir nesuauga. Susirenkam per Kalėdas, pažiūrim į tą prakartėlę kur ant šiaudų, ėdžiose guli paguldytas mažas kūdikėlis, padūsaujam - "toks mažas ir bejėgis".

Praeina šventės ir mes pamirštam apie jį. Jis mums taip ir nesuauga. Taip ir netampa niekuo daugiau. Iki kitų Kalėdų, kur mes vėl kalbama apie mažytį kūdikėlį Jėzų.

Kas tai per vieta, kurią mes jam išskyrėme savo širdyje, tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Gal tai puikai išpuošta širdies kertelė, o gal tai tvartas, kuriame sukišame visą savo gyvenimo mėšlą ir nenorime į jį net užeiti. Ten, tiesa apie gimusį Išganytoją dūla kartu su nešvankiais anekdotais, kažkada išgirstomis ar perskaitytomis pigiomis istorijomis, pagieža, barniais ir kitomis mūsų gyvenimo šiukšlėmis.

Mantas Kučinskas

Štai ką noriu šiandien pasakyti. Jis nėra kūdikėlis Jėzus. Jo vardas Biblijoje yra GALYBIŲ VIEŠPATS, KARALIŲ KARALIUS, VALDOVAS, RAMYBĖS KUNIGAIKŠTIS.

Ir ne smirdantis tvartas jo vieta. Jo vieta garbiausioje jūsų gyvenimo vietoje. Antraip, jei ten jo nebus, mums labai dažnai teks užduoti klausimą, kur yra Dievas… O atsakymas toks… jis ten, kur jį ir palikai. Ten, kur jį paskutinį kartą buvai sutikęs. Bėgdamas, skubėdamas, kovodamas savąją išlikimo kovą, amžinai neturintis laiko niekam. Dievas? Koks Dievas? Kam rūpi šitos pasakos? Reikia rimtais reikalais užsiimti. Ir einam. Užsiiminėjam. O vėliau, kai visa tai subyra, mes klausiam… na kurgi tas Dievas?! Nejau jis toks žiaurus, kad leistų griūti viskam, kas mums brangu?!

Bet jei mes busime išmintingi žmonės, užduosime sau visai kitą klausimą. Ne tą „kur yra Dievas“. Ne, į šį klausimą jau buvo atsakyta prieš 2000 metų. Kristui gimus tarpe mūsų. Jam gyvenant su žmonėmis, jais rūpinantis. Jei nesame akli, atsakymas į šį klausimą yra akivaizdus. Jis čia. Jis šalia. Jis nugalėjo mirtį dėl tavęs, pasiruošęs padėti, kuomet tik tau Jo prireiks. Tai akivaizdu.

Šiandien, praėjus 2000 metų yra aktualus kitas klausimas. Kur esi TU?

Komentarai

Rašyti komentarą

  • Vytautas,

    Ačiū. Labai, labai…

  • Oksana,

    Ačiū. Pamąstymui ir atsakymui sau į klausymą : kokia vieta Dievas užima mano širdyje?.....

Jūsų komentaras