Kaip viltis ir tikėjimas padeda priimti teisingus sprendimus

„Viltis – durnių motina“. Tas, kuris sugalvojo šį posakį, tikriausiai net nepamąstė: jei viliasi kvailiai, tai kas gi tuomet lieka protingiesiems?.. Neviltis? Ačiū, aš verčiau – prie tų, kvailųjų. Juolab, kad įvairūs moksliniai tyrimai patvirtina, jog žmonės, puoselėjantys tikėjimą bei viltį, yra sėkmingesni: turi daugiau galimybių sukurti pilnaverčius santykius, labiau moka atleisti ir dažniau atleidžia, yra linkę bendradarbiauti. O pastarųjų metų tyrimai rodo, kad viltis padeda žmonėms imtis teisingų sprendimų. Beje, pastabesnieji jau senai į tai atkreipė dėmesį ir susikrovė nemažus pinigus, rašydami įvairias knygas ar rengdami seminarus apie tai, kaip tapti sėkmingam. Juk įvairių sprendimų kiekvieną dieną imamės visi. Tačiau ne visi sprendimai yra teisingi ar tokie, kokiais galėtume džiaugtis. Kas gi nenorėtų būti sėkmingas žmogus?

Geroji naujiena yra ta, kad, norint sužinoti šias tiesas, jums tikrai nereikia lankyti brangiai kainuojančių seminarų. Pakanka… skaityti Šventąjį Raštą. Čia apstu pavyzdžių bei istorijų apie tai, kaip viltis ir tikėjimas padeda priimti teisingus sprendimus, gyventi sėkmingesnį gyvenimą ar gelbsti žmones. Taip, būtent gelbsti. Biblija nėra paprastas sėkmės vadovėlis ir ji neapsistoja ties tuo, kad padarytų kurį nors žmogų sėkmingą. Jos pasakojimas veda mus kur kas giliau. Ji atskleidžia, kiek daug įstabių dalykų gali nutikti gyvenime žmogaus, kuris gyvena viltimi ir tikėjimu.

Vienas Biblijos pasakojimas puikiai iliustruoja tai, kokią įtaką viltis ir tikėjimas daro pasirinkimams, kurių imasi tikintys žmonės. Pavyzdžiui, išgelbsti visos tautos likimą.

Šventajame Rašte, Išėjimo knygoje, yra aprašyta, kaip po daugiau nei 400 metų trukusios vergovės hebrajų tauta, vadovaujama Dievo siųsto žmogaus Mozės, pakyla į išsivadavimo kovą. Tai nebuvo nei revoliucija, nei į ją panaši kova. Ir ją kovojo visai ne žmonės. Tautos išvadavimu rūpinosi pats Dievas.

Po to, kai Egipto valdovas atmetė Dievo nurodymą, kurį faraonui perdavė Mozė, kad išlaisvintų hebrajus, visą Egipto šalį užklupo dešimt siaubingų negandų. (Juokauti su Dievu – prastas sumanymas…) Negandų prispaustas faraonas palūžo ir sutiko, kad hebrajų tauta paliktų Egiptą. Tačiau tai buvo tik silpnumo akimirka. Kai Dievo tauta jau buvo pakeliui į Pažadėtąją Žemę, faraono pažeminimo kartėlis virto įniršiu ir keršto troškimu. Jis nusprendė vytis ir susigražinti vergus.

Žmogus, gyvenantis viltimi ir tikėjimu, visuomet blaiviai įvertina tikrovę. Aiškiai supranta savo tikslą ir žingsnis po žingsnio juda jo link.

Kai apie tai sužinojo pabėgėliai, jie suprato patekę į spąstus. Tuo metu buvusių vergų tauta kaip tik priėjo Raudonąją jūrą – bekraštę neįveikiamą kliūtį. O į nugaras jiems alsavo ir prie jų sparčiai artėjo įniršęs faraonas bei jo gausi kariuomenė. Nebuvo kur dėtis.

Koks būtų teisingas elgesys ir sprendimas, atsidūrus tokioje situacijoje?

Galima numatyti keturias baigties galimybes ir galimas žmonių nuomones: Pirmoji – „pulkim į jūrą“, antroji – „pasiduokim egiptiečiams“, trečioji – „kaukimės!“, ketvirtoji – „kur yra Dievas?..“

Iš tikro šie keturi pasirinkimai yra ne tik tuo metu iškilusios galimybės. Šie pasirinkimai yra pagrindinių galimų sprendimų, kuriuos visais laikais priima žmonės kritinėse situacijose, iliustracija. Jas verta šiek tiek paanalizuoti. Taigi:

Pirmasis pasirinkimas – „pulkim į jūrą“. Geriausiai tai apibūdinti vienu žodžiu – panika. Šis sprendimas išties nėra protingiausias. Jo net sprendimu įvardinti nelabai būtų galima. Tai – nuoširdžiausias tikrovės ignoravimas. Taktika, kai pasekmės visiškai neįvertinamos. Tai siekis ką nors daryti tiesiog norint tik nukreipti dėmesį nuo gasdinančios tikrovės.

Antrasis pasirinkimas – „pasiduokim egiptiečiams“. Susitaikymas su neišvengiamybe. Mano nuomone, būtent šis pasirinkimas esamoje situacijoje būtų priimtiniausias daugumai. Pasiduoti tėkmei, nemėginti priešintis aplinkybėms. Netgi kai vienintelis toks sprendimo rezultatas yra vergovė. Ir visiškai nesvarbu ar vergausime Egipto faraonui ar, mūsų atveju, aplinkybėms, tradicijoms bei daugumos nuomonei.

Trečiasis pasirinkimas – „kaukimės!“ Tai – beprasmybė. Kai nėra atsižvelgiama į loginius argumentus, jog jėgos persvara yra visisiškai ne mūsų pusėje. Tai pasirinkimas, būdingas žmonėms, manantiems, kad jėga galima išspręsti visus keblumus. Ir ne tik. Manau, tai būdinga ir tiems, kurie puoselėja savąją garbę bei orumą ir darys viską, kad tik tai išsaugotų. Nemokėjimas pasiduoti, bet ir nežinojimas, kaip laimėti, skatina poelgį, kurį geriausiai apibūdintų šūkis: „Jei mirti, tai mirti garbingai“. Bet kuriuo atveju šis pasirinkimas daro mus agresoriais.

Ketvirtasis pasirinkimas -klausimas: „Kur yra Dievas?“ Rizikuoju užsitraukti dievobaimingų maldos žmonių nemalonę, tačiau šį pasirinkimą norėčiau apibūdinti kaip neviltį. Ne dėl to, kad kreiptis į Dievą yra blogai. Čia ne maldos problema. Visas keblumas yra vyraujančiame požiūryje į maldą bei jos vietą praktiniame gyvenime. Paaiškinsiu užduodamas klausimą: kada dažniausiai meldžiamasi? Argi ne tuomet, kai visi kiti būdai jau išbandyti? Kai vilties nebėra, ir šauktis Aukščiausiojo – paskutinė galimybė?

Šis pasirinkimas būdingas ir tiems, kurie linkę ieškoti kaltų. Dažnai kaltųjų sąraše atsiduria ir Dievas. O klausimas, „Kodėl Dievas leido tam įvykti?“ skamba tokių žmonių lūpose dažniausiai. Šio pasirinkto būdo apibūdinimą galima papildyti – yra žmonių, kurie dėl savo problemų linkę kaltinti kitus: valdžią, viršininkus ir t. t. Jie juk visi, pradedant Dievu ir baigiant mūsų viršininkais, turėtų rūpintis mumis, ar ne taip? O kai nepasirūpina (taip, kaip mums to norėtųsi), puolame į neviltį.

Taigi, kaip tada elgtis?

Šioje istorijoje, atsakydamas į Mozės maldą, Dievas pasiūlo sprendimą.: „Ko tu Manęs šaukiesi? Sakyk izraelitams, kad eitų kaip ėję!“ (Išėjimo 14, 15)

Teisingas elgesys – pratęsti kelionę į Pažadėtąją Žemę. Nekreipiant į iškilusias aplink jus nenumatytas aplinkybes. Jeigu jūs galite žengti bent vieną žingsnį teisinga kryptimi – ženkite. Gali būti, kad tai jums kainuos daug pastangų, tačiau jūs vienu žingsniu būsite arčiau savojo tikslo…

Hebraiškoje tradicijoje aiškinant šios istorijos pamokas yra pasakojama apie vieną žmogų, kurio vardas buvo Nahšonas. Pasak šios istorijos pasakotojų, jis buvo pirmasis žmogus, tąsyk įbridęs į Raudonosios jūros vandenis. Jis brido vis gylyn, kol bangos pradėjo semti jo nosį. Tuomet, tik tuomet įvyko stebuklas – jūros vandenys pradėjo skirtis. Dievas atlaisvino kelią Savo tautai. Ar tai per Nahšoną ar Mozę, ar bet kurį kitą. Kad ir kas buvo pirmasis žmogus tomis aplinkybėmis įbridęs į vandenį, jis gali būti puikus pavyzdys ir simbolis žmonių, kurie puoselėja tikėjimą ir niekada nepraranda vilties.

Žmogus, gyvenantis viltimi ir tikėjimu, visuomet blaiviai įvertina tikrovę. Aiškiai supranta savo tikslą ir žingsnis po žingsnio juda jo link. Nepaisant tų sunkumų, kurie gali iškilti ir būtinai iškils kelyje. (Ar toks žmogus panašus į kvailį?) Izraelitai nebuvo nei ypatingi žmonės, gebėję daryti tai, ko jokie kiti žmonės negalėjo; jie nebuvo nei neklystantys, nei kaip kitaip ypatingi. Jie pasitikėjo ne savo jėgomis, o galia To, kuris juos išlaisvino – Visagalio Dievo galybe.

Tą akimirką, kai jie suvokė, jog nesupranta nieko, kas vyksta aplinkui, kai spąstai užsitrenkė, ir jie liko aplinkybių įkalinti toje vergovėje, iš kurios mėgino ištrūkti, net tuomet, kai viskas atsisuko prieš juos, jie priėmė teisingus sprendimus ir žengė žingsnį savojo tikslo link, nes juos vedė viltis, kad Dievas padarys visa kita.

Štai kaip viltis ir tikėjimas mums gali padėti priimti teisingus sprendimus.

Dievas mums nurodo tikslą, tikėjimas Juo mus moko pripažinti mūsų ribotas galimybes ir įkvepia apsisprendimą žengti žingsnius to tikslo link, žinant, kad susidūrus su tuo, ko neįmanoma įveikti, Dievas padarys Savąją darbo dalį.

Biblijoje, Jono evangelijoje, yra užrašytas didis Dievo pasiūlymas žmonėms:

„Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (3, 16).

Manote, jog neskamba kaip pasiūlymas? Neapsirikite. Tai didis pasiūlymas. Dievas siūlo mums tikslą – amžinąjį gyvenimą. Tai išlaisvinimas iš vergovės, kurioje mes esame visi – baimės, mirties, beprasmiškumo vergovės. Siūlo mums ir būdą, kaip nukakti į tą apsčiai siūlomą gyvenimą – tai viltis ir tikėjimas. Šiame kelyje mūsų tykos daug spąstų, netikėtumų ir išmėginimų. Nepaisant visko, drąsiai ženkite pirmyn tikslo link. O kai susidursite su už save didesniu priešu, žinokite, jog Dievas yra šalia, kad atliktų Savąją darbo dalį. Tikėkite ir niekada nepraraskite vilties!