Atgal

Ar galėtume ukininkauti Marse? Ar turėtume?

Seth Ratliff yra keliautojas ir rašytojas, gyvenantis Bristolyje, Virdžinijos valstijoje. Jis yra vienas iš „Liturgy Podcast“ vadovų ir kartais rašo internetinį dienoraštį.

Kaip sodininkystės (ir valgymo) fanatikui, pirmoji mintis atėjusi į galvą, kai įsikrausčiau į savo naujuosius namus, buvo – „ar galiu savo valdas paversti derlingomis? Jei taip, kokiu būdu?“ Aš išbandžiau įvairias priemones, kuriomis galėčiau pagerinti dirvožemį, kad derlius būtų gausesnis. Aš pastačiau atramas, kad mano pupelės ir vynuogės turėtų kuo lipti. Aš išnaikinau tas piktas kenkėjų rūšis, kurių nekenčia kiekvienas ūkininkas. Paprasčiau ir gražiau pasakius – tapau ūkišku savo žemės valdytoju.

Kai skaičiau neseniai Nasos paskelbtas naujienas apie skystą vandenį, tekantį Marse, tas pats klausimas sugrįžo – „ar galime Marsą paversti derlingu? Jei taip, kokiu būdu?“

Mes radome tekančio vandens įrodymų. Kitas žingsnis – javų sodinimas? Seth Ratliff

Tik pagalvokite – mes galėtume dirbti žemę, kurios niekada iki šiol nebuvo palietusi gyvybė, efektingai praturtindami tą žemę gyvybe. Įsivaizduokite, kad valgote raudoną marsietišką obuolį, užaugusį raudonoje marsietiškoje dirvoje, žiūrėdamas į nakties dangų, pilną švytinčių taškelių, kurių vienas būtų Žemė. Jis ne tik skanus. Jis – gražus.

Aš jokiu būdu nesu pirmasis žmogus užduodantis klausimus apie Marso derlingumą. Mokslininkų mintyse tai atsirado jau tada, kai tarpplanetinės kelionės tapo įmanomos, o rašytojų – ir dar seniau. Dabar dauguma kosmoso agentūrų, tiek federalinių, tiek privačių, deda daugiau pastangų tam, kad atsakytų į šiuos klausimus. Vis dėl to, kalbant apie augalų gyvybę Marse, turėtume apžvelgti kelias kliūtis.

Pirmoji problema, su kuria susiduriame yra akivaizdi. Marse yra labai labai šalta. Vidutinė paviršiaus temperatūra yra apytiksliai -60°C (-80°F), bet taip pat ji yra labai kintanti, nuo 20°C (70°F) vasaros dieną pusiaujyje iki -125°C (-195°F) žiemos vakarą viename iš planetos ašigalių.

Aš žinau, ka jūs galvojate – „apsistokime ties pusiauju! Dvidešimt laipsnių yra visiškai malonus oras!“ Nors temperatūra ties pusiauju gali būti 20°C (70°F) vidurdienį, tačiau planetos paviršiui nusisukus nuo Saulės, ji staiga gali nukristi iki -70°C (-100°F). Akivaizdu, kad daugumai augalų augti ir vystytis reikia daugiau nei dvylikos valandų tarp šalčių, taigi tai taptų problema.

Aš žinau, ka jūs galvojate – „apsistokime ties pusiauju! Dvidešimt laipsnių yra visiškai malonus oras!“ Nors temperatūra ties pusiauju gali būti 20°C (70°F) vidurdienį, tačiau planetos paviršiui nusisukus nuo Saulės, ji staiga gali nukristi iki -70°C (-100°F).

Seth Ratliff

Kita kliūtis, kurią reikėtų iveikti, tai – planetos atmosfera. Marso atmosferos sudėtis, yra santykinai palanki augalų gyvybei. Pagrindinė jos sudedamoji dalis yra CO2, fotosintezei reikalingas ingredientas, kuris sudaro apie 95 procentus visos atmosferos. Tačiau pagrindinė problema yra ta, kad Marsas turi tik 1 procentą Žemės atmosferos tankio. Tai reiškia, kad Marso atmosferos slėgis yra sumažėjęs iki apytiksliai 0,6 procento Žemės atmosferos slėgio. Taigi, blogos žinios yra tos, kad kai atmosferos slėgis krenta, taip pat mažėja ir virimo temperatūra.

Kitaip tariant, Marse vanduo užverda 10°C (50°F) temperatūroje. Tai skamba beprotiškai, bet mes tokį patį dėsnį sutinkame ir Žemėje. Nors grynas vanduo jūros lygyje 0 m (0 pėdų) įprastai užverda 100°C (212°F) temperatūroje, Everesto viršūnėje 8850 m (29 029 pėdų), kur atmosferos slėgis yra gerokai žemesnis, vanduo užverda vos 71°C (160°F) temperatūroje. Žvelgiant iš vargšo studento perspektyvos, tokiame aukštyje pagaminti dubenį greitai paruošiamų makaronų, užtrukta papildomas 2 minutes.

Trečiasis apmaudus dalykas, susijęs su Marso vandeniu, yra naujausios žinios apie Marsą. NASA mokslininkai rado planetoje tekančio skysto vandens įrodymus, stebėdami pasikartojančias šlaito linijas – išryškėjančius ir vėl dingstančius griovius, kurie susidaro Marso paviršiuje šiltaisiais metų laikais.

Mokslininkai ištyrė pasikartojančių šlaito linijų chemines savybes ir sužinojo, kad vanduo, kuris jas sukūrė, turėjo joninių junginių (t.y. druskų). Šios druskos pakeičia vandens cheminę sudėtį ir leidžia jam išlikti skystam žemesnėse temperatūrose ir slėgiuose.

Toks poveikis yra labai naudingas Žemėje, kalbant apie druską kelių barstymui. Tačiau žemės ūkyje tai visiškai nenaudinga. Marso požeminiame vandenyje rastos druskos turi chloro, kuris yra visiškai mirtinas augalams. Kaip tik daugumą tokių druskų mes naudojame, kaip herbicidus Žemėje. Taigi, mes radome ne vandenį, o nuodus augalams.

Taigi, mes radome ne vandenį, o nuodus augalams.

Seth Ratliff

Kartais temperatūra yra tokia žema, kad vanduo sustingsta į ledą. Kartais temperatūra yra tinkama grynai skystam vandeniui, tačiau jis greitai užverda dėl žemo atmosferos slėgio. Be to, kai viskas klostosi, atrodytų, puikiai, junginiai esantys jame yra nuodingi organinėms sistemoms. Tai, kaip suprantate, nėra gerai vandenį mėgstantiems organizmams, kuriuos randame Žemėje.

Tai gana nedėkinga įvykių virtinė. Tačiau galbūt galima kažką pakeisti.

Populiari pokalbių tema teorinėje astronimijoje yra teraformavimo galimybė. Teraformavimas yra idėja, kad apie tokią planetą, kaip Marsas, kurios aplinka yra priešiška Žemės gyvybei, būtų sukurta atmosfera, turinti tokią sudėtį ir tokį tankį, kurioje vanduo galėtų išlikti skystas ir palaikyti gyvybę.

Dažniausiai siūloma metodika yra pripildyti planetos atmosferą šiltnamio efekto sukeliamų dujų, taip sutvarkant tankio problemą. Raudonosios mūsų kaimynės atveju, turime kelias idėjas – nuo vandenilinės bombos numetimo iki didelių veidrodinių satelitų įtaisymo planetos orbitoje tam, kad naudojant saulės šviesą būtų ištirpdytos Marso ašigalių ledo kepurės.

Abiem atvejais būtų išskirta didžioji dalis anglies dioksido ir kitų šiltnamio dujų, sustingusių savo kietosiose būsenose, šalčiausiuose planetos regionuose. Kai tik planetos atmosferos tankis būtų tinkamas ir stabilus, kita užduotis būtų sutvarkyti atmosferos sudėtį.

Ši plano dalis yra pati sudėtingiausia. Kalbant apie chemines koncentracijas ir kiekius atmosferoje reikia nepamiršti ir cheminių reakcijų, kurios galėtų nepataisomai pakenkti planetai. Be abejo, tai labai subtilus dalykas ir pati įtikinamiausia metodika iš visų siūlomų yra atkartoti tai, kas nutiko mūsų pačių planetoje.

Tam tikru Žemės vystymosi laikotarpiu, ji atrodė labai panaši į šiandieninį Marsą – nederlinga, su nepalankia atmosfera. Idėjos tikslas yra transformuoti Marsą naudojant tas pačias astronomines, geologines ir biologines jėgas, kurios pavertė mūsų planetą vešinčiu ir gyvu rutuliu.

Galėtumėm įveisti fotosintezės organizmus tam, kad subalansuotume anglies dioksido ir deguonies kiekį ore. Taip pat galėtume panaudoti pionierines bakterijų rūšis, kad sumažintume sunkiųjų metalų kiekį žemėje ir paverstume joje esantį azotą į N2 dujas. Kai šie pirmieji įveisti organizmai pertvarkytų aplinką į labiau tinkamą, mes galėtume įveisti dar daugiau koreguojančių rūšių, kad sukurtume teigiamo grįžtamojo ryšio ciklą - procesą, kurio metu mažas pokytis stiprina to pokyčio priežastį. Tuomet jau turėtume beveik visiškai savireguliuojančios biosferos pradžią - Žemė 2.0.

Dažniausiai siūloma metodika yra pripildyti planetos atmosferą šiltnamio efekto sukeliamų dujų, taip sutvarkant tankio problemą. Raudonosios mūsų kaimynės atveju, turime kelias idėjas – nuo vandenilinės bombos numetimo iki didelių veidrodinių satelitų įtaisymo planetos orbitoje tam, kad naudojant saulės šviesą būtų ištirpdytos Marso ašigalių ledo kepurės.

Seth Ratliff

Žinoma, nieko panašaus niekuomet nebuvo padaryta. Tai vis dar yra teorinio mokslo ribose. Tačiau didėjant mūsų supratimui apie raudonosios planetos poreikius, taip pat auga ir jos tikimybė tapti gyvenama.

Tai didžiulė galimybė. Žmonių tapimas kelių planetų gyventojais yra apmąstymo verta mintis. Nėra jokios abejonės, kad visi šioje Žemėje turės tvirtą nuomonę apie tai ar mes turėtume tapti kelių planetų gyventojais. Tačiau krikščionims šis klausimas bus kiek kitoks ir truputį tikslesnis. Ar tai mūsų, kaip kūrinijos prievaizdų, pareiga pakeisti Marsą?

Jei mes tikime, kad visi dalykai buvo sukurti iš Dievo ir per jį visi dalykai išlieka, tuomet Marsas nėra už Dievo kuriamosios jurisdikcijos ribų. Ir jei mes tikime, kad žmonija buvo sukurta pagal Dievo atvaizdą, tuomet būdami tarsi tarpininkai, per kuriuos jis rūpinasi ir myli visa, ką sukūrė, turime suprasti, kad su visais dalykais, esančiais žmogaus įtakoje, turi būti elgiamasi su meile ir tyrais ketinimais.

Tačiau šis įgaliojimas nebūtinai liepia mums teraformuoti planetą, jis tiesiog prašo mūsų rūpintis visais dalykais, kuriuos turime. Jis nesako mums ar turėtume kolonizuoti Marsą, jis tik pasako mums kaip turėtume tai daryti.

Jei mes tikime, kad visi dalykai buvo sukurti iš Dievo ir per jį visi dalykai išlieka, tuomet Marsas nėra už Dievo kuriamosios jurisdikcijos ribų.

Seth Ratliff

Jeigu mokslas pasivys mūsų vaizduotę ir kuomet tai įvyks, mes žinosime, kad norime arba privalome žengti žingsnį į raudonąją planetą, prievaizdų etika turėtų diktuoti, kaip elgtis. Jei kada nors mes galėsime apsigyventi Marse ir paversti jį vaisingais žaliuojančiais namais, turėtume suprasti ir priimti juos, kaip dovaną. Tuo tarpu, neturėtume laukti, kol galėsime padėkoti Dievui už šią planetą ir tai, ką apie ją sužinome.

Kadangi esame prievaizdai, atsakomybė už aplinkos išsaugojimą krenta ant mūsų pečių. Įsakyti ir sutaikyti yra Dievo užduotis ir kol jis padarys tai galutinai ir amžiams, mes darysime tai paprastai ir dėl jo.

Šaltinis: Christiantoday.com

Komentarai

Rašyti komentarą

  • Algirdas Laurinaitis,

    Man atrodo iš pradžių turime idealiai sutvarkyti savo Žemės ekologiją, ar bent užtikrinti jos stabilumą, gyvybingumą ir sklandų tolesnį vystymąsį, o tada jau pradėti Marso projektus.

Jūsų komentaras