Atgal

Ar Dievas dalyvauja politikoje

Lorenas Seiboldas

Prieš keletą rinkiminių kampanijų Jungtinėse Amerikos Valstijose krikščionių kandidatas į prezidentus savo rėmėjui teigė, kad jo iškilimas rinkimuose pagrįstas Dievo įsiterpimu. Iš to gimė ir posakis – vieni rimtai, kiti juokais jį vadino„Dievo kandidatu“.

Bet ar Dievas turi Savo mylimus kandidatus?

Pastaraisiais metais įvairių religijų atstovai tvirtina, kad Dievas turi Savo statytinį jų žemiškoje valdžioje.

Artimuosiuose Rytuose kai kas teigia, kad Alachas nori, jog valdytų dvasininkai. Jungtinėse Amerikos Valstijose konservatyvios religinės grupės bando prastumti žmones į vyriausybę, kurie įstatymų tvarka įgyvendintų savo moralinius ir religinius įsitikinimus.

Kiti įtikinėja apie reikmę diegti tikėjimą viešai, pavyzdžiui, siūlant skirti laiko maldoms valstybinėse mokyklose, skelbti ir a šuoti Biblijos ištraukas visuomeninės paskirties pastatuose.

Kiek mūsų žmogiškuose politiniuose procesuose vykdoma Dievo valia „kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6, 10)?

Dangaus karalystė

Po daugybės vergijoje gyvenusių kartų, Abraomo palikuonys buvo dvasiškai, morališkai ir kultūriškai nesubrendę. Tačiau Dievas pasirinko žmogžudžio reputaciją turintį Egipto karališkosios šeimos įvaikį hebrają, negalintį viešai kalbėti, kuris vedė juos pagal detalias Viešpaties nuorodas. Buvusius vergus hebrajus lyg vaikus reikėjo apmokyti, kaip gyventi visuomenėje; jiems reikėjo išmokti higienos, mitybos, Įstatymo, statybos normų, netgi šeimos santykių. Dievas jiems buvo praktinis vadovas, be Jo įstatymų, taisyklių ir nuolatinio bendravimo Izraelio vaikai nebūtų išgyvenę.

Apsigyvenus Palestinoje, jų teokratinis valdymas tapo monarchiniu. Tačiau ir tuomet (Izraelio karališko- sios giminės geneologija buvo įvesta paties Dievo) karaliai turėjo būti dievobaimingi, nors laikini, kaip laikini pasaulio valdovai. Nuo tada, kai Die- vas asmeniškai pasirinkdavo ir stebėdavo monarchus, tokia samprata, kaip „dieviškoji karalių teisė“ išsilaikė tūkstančius metų.

Tačiau nepriklausomai nuo to, kokie Dievo tikslai buvo tais ankstyvaisiais amžiais, Jėzus pateikė naują ir visiškai kitokią krikščionių bendravimo su valdžia perspektyvą.

Jaunystėje Jėzus nebuvo linkęs pasitikėti valdžia ar jos vadovais. Jam dar tebesant kūdikiu, karaliaus Erodo žmogžudiškas pavydas privertė Jėzaus šeimą bėgti ne į Palestiną (ironiška, bet atgal į Egiptą). Jo tarnystės metu valdžios ir Bažnyčios vadovai prieštaravo Jam beveik visame kame. Jėzus sugebėjo suderinti daugelį neįtikėtinų dalykų: galėjo išgydyti žmones, padauginti maistą, vaikščioti vandens paviršiumi, valdyti oro sąlygas, tūkstantinę auditoriją, Jo tiesiog įgimtas dvasingumas traukė žmones prie Jo. Paprasti žmonės pastebėjo Jėzuje politinę viltį: pagaliau atsirado tinkamas, teisingas, sąžiningas ir visa galintis karalius!

Tačiau, kai jie įtikinėjo Jėzų, jog Jis Savąja galybe galįs lengvai užimti sostą, Jis perteikė iki šių dienų išlikusį Savo valdžios principą. Pripažindamas, kad yra Karalius, Jis vis dėlto aiškino, kad „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jono 18, 36). Dažnai vietoj „Dangaus karalystės“ arba „Dievo karalystės“ sąvokų apibūdindavo ją namų ar kasdienybės vaizdiniais.

Pasak Jėzaus, Jo karalystė yra panaši į žmogų, kuris randa dirvoje paslėptą lobį (žr. Mato 13, 44); arba ji – kaip vertingas perlas (13, 45), garstyčių grūdeliai (13, 31–32), žvejo tinklas (13, 47), arba įmaišytas į duonos tešlą raugas (13, 33). Kiekvienas Jėzaus Dangaus karalystės palyginimas teikė pamoką atskira tema, bet kai ką jie turėjo bendra: nė viename iš jų nebuvo ji apibūdinta taip, kaip su- prantama žemiškos valdžios krasėse. Jėzus minėjo visiškai kitokią šalį. Nebuvo ji valdoma iš šio pasaulio rūmų, puoštų marmuro stulpais ir auksuotais kupolais.

Kurgi yra ši karalystė, kurios piliečiais esame mes? Jėzus sakė: „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Luko 17, 21). Norint patekti į ją, turite tapti nauju žmogumi: su vaiko tikėjimu (žr. Morkaus 10, 15) ir dvasiškai atgimti (žr. Jono 3, 5), o tada savo pilietybę patvirtinti gyvenimu pagal Dievo valią (žr. Mato 7, 21).

Gyvenimas pasaulyje

Jei, vis dar gyvendami šiame pasaulyje, galime būti ir Dievo karalystės piliečiais, kokie tad turėtų būti mūsų santykiai su politika ir žemiškosiomis vyriausybėmis?

Primygtinai Jėzų klausiant, ar žydai privalo mokėti mokesčius savo nekenčiamai romėnų užkariautojų valdžiai, parodydamas ciesoriaus atvaizdą ant Romos monetos, Jis patarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Morkaus 12, 17).

Nors ir paprastas, bet tai dviprasmis atsakymas. Kas priklauso ciesoriui? Pinigai, ant kurių jis yra atvaizduotas. Kas priklauso Dievui?

Žmonės, sukurti pagal Jo paveikslą (žr. Pradžios 1, 26)! Jūs priklausote Dievui, ir kol bendradarbiavimas su žemiškąja vyriausybe nesikerta su tarnavimu Jam, nėra reikalo nesutikti mokėti mokesčius ar balsuoti palaikant patinkantį kandidatą, arba kitais būdais tarnauti valdžiai.

Tačiau jei politinės pažiūros tampa tiek jums svarbios, kad užtemdo ištikimybę Dievui, tuomet esate pavojingoje zonoje.

Jėzus minėjo, kad prireikus, Jo mokiniai būtų pasiruošę palikti viską – ganėtinai persipynusius žmonių santykius (žr. Mato 10, 37), net ir loja- lumą šaliai ir sekti Juo (žr. Mato 8, 22).

Jėzus atsisakė pasinaudoti Savo valdžios galiomis, nepritarė ir jokiam žemiškajam monarchui, valdininkui ar partijai. Jis atkakliai siekė vieno tikslo: parengti žmones amžinybei, pasakodamas jiems apie Dievo kvietimą išgelbėjimui. Nors Jėzus galėjo tai padaryti, bet nelaikė, kad geriausias būdas būtų buvęs paspartinti Savo žinios skleidimą perversmo Palestinos vyriausybėje ar net Romos im- perijoje būdu. Jis niekada net nemėgino, nei kada nors mokė to Savo mokinius. Jis nepaisė net ir valstybių sienų. „Eikite į visą pasaulį, – sakė Jis, – ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Morkaus 16, 15).

Tuomet, ką galime pagalvoti apie šį apaštalo Pauliaus patarimą? „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos“ (Romiečiams 13, 1).

Paulius suprato, kad net pati geriausia žmonių valdžia retai kada leis daryti viską, ką Dievas ragino krikščionis atlikti, taigi jie visada ras dėl ko paprieštarauti. Tikrą susirūpinimą kėlė ankstyvosios Bažnyčios tikintieji, pasiruošę grumtis su pasaulietine valdžia. Ir jei nuolat priešgyniaujate, t. y. užsibūnate teisme ar kalėjime, kiek gi laiko ir energijos beliks Gerajai naujienai skelbti? Jėzus pranašavo, kad krikščionys bus persekiojami už tai, kad tarnauja Jam (žr. Mato 24, 9–10); Paulius pridūrė, kad nėra joks nuopelnas siekti atsidurti kalėjime ir būti persekiojamiems, jei galite to išvengti bendradarbiaujant su žemiš- kosiomis institucijomis tiek, kiek leis jūsų įsitikinimai.

Pasipriešinimas blogiui

Tačiau nors Paulius kalbėjo, kad krikščionys turėtų visiškai paklusti valdžios vadovų reikalavimams, pats jis nepaliko atitinkamo pavyzdžio! Jo paties nuplakdinimai ir įkalinimai už atsidavusį tiesos skelbimą parodo, kad negalime eiti į kompromisą, pamindami įsitikinimus dėl savo gerovės. Jo patarimas skamba taip: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12, 18). Nors Jėzus bandė veikti per valdžios žmones, kaip ir galėjo būti tikėtasi, Jo Dangaus karalystės principų suvokimas nesutapo su jų. Ir kai jau nebuvo kito pasirin- kimo, Jėzus noriai pasidavė kankinio mirčiai.

XIX amžiaus rašytoja Elena Vait byloja: „Labiausiai pasauliui reikia žmonių – žmonių, kurių negalima nei nupirkti, nei parduoti, žmonių, kurie savo širdies gilumoje yra teisingi ir sąžiningi, žmonių, kurie nebijo pavadinti nuodėmės jos tikruoju vardu, žmonių, kurių sąžinė ištikima pareigai, kaip kompaso strėlė poliui, žmonių, kurie gina tiesą, nors ir dangus griūtų“ („Ugdymas“, p. 65. Kaunas, „Amžinoji uola“, 2008). Tai ir yra šio principo esmė, kad reikia gyventi pasaulyje, o savo mąstymu būti lyg „ne iš pasaulio“ (Jono 17, 16).

Laisvų, demokratinių vyriausybių dėka daugelis šalių šiandien tikintiesiems be trukdžių leidžia dalyvauti pamaldose, melstis. Tačiau kai kuriose šalyse tikintiesiems pasirinkimo laisvė gali kainuoti brangiai. Norėdami laikytis Dešimt Dievo įsakymų, jie turi nesutikti dalyvauti kare, pasiryžti sabatą (šabą) laikyti šventa diena (žr. Išėjimo 20, 8–11) ir dėl to gali netekti darbo ar neįgyti išsilavinimo. Kai kuriose pasaulio šalyse bažnyčios yra deginamos, o krikščionys persekiojami. Štai kodėl krikščionys, nesvarbu kokios tautybės ar pilietybės, tvirtai įsmeigia savo ištikimybės vėliavą Dangaus pakrantėje. „Einu jums vie- tos paruošti!, – sakė Jėzus. – Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“ (Jono 14, 2–3).

Įdomu tai, kad geriausios vyriausybės šioje žemėje yra demokratiškos, o danguje bus monarchija valdoma tobulo Monarcho. To, kuris žino, kaip Savo piliečius padaryti nepaprastai laimingus!

Straipsnis publikuotas laikraštyje "Vilties šaltinis"

Komentarai

Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!