Ačiū tau, Dieve, už moliūgų prieskonių kvapą!

Reičel Mari Stoun (Rachel Marie Stone). Apie tai, kaip mes garbiname ir prisimename savo pojučių dėka.

Net ir tokius moliūgų prieskonių mėgėjus kaip aš gali pradėti erzinti moliūgų prieskonių skonis visuose pardavinėjamuose daiktuose (tai, kad egzistuoja moliūgų prieskonių kraikas katėms, reiškia, jog mes nuėjome gerokai per toli), vis dėl to sunku paneigti, kad tai nežavi.

Pasak Kantos Šelkės (Kantha Shelke), maisto tyrėjos, mūsų mėgstamiausias rudens skonis yra paremtas nostalgija. 1950-aisiais ir 1960-aisiais metais, jį kaip moliūgų prieskonius arba moliūgų pyrago prieskonius, pirmiausiai pradėjo pardavinėti tokios kompanijos, kaip „McCormick“. Šis cinamono, imbiero, muskato, kvapiųjų pipirų ir gvazdikelių mišinys mūsų mintyse sukelia šiltus ir malonius rudens prisiminimus.

Mūsų pojučiai yra sukurti didesniam tikslui nei tam, kas yra pardavinėjama mums tik dėl mūsų siplnybių.Rachel Marie Stone

Šiaurės Amerikoje „daugelis žmonių asocijuoja moliūgų prieskonių skonį su Padėkos diena, šventėmis, gerai praleistu laiku, kuris yra labai malonus“, – sako Šelkė. „Ar jis būtų leduose, ar karštoje kavoje, jis iškart nuneša juos į tuos laikus, kai buvo smagu, kai buvo nostalgiška, kai buvo nuostabu.“

Moliūgų prieskonių galia yra ne jų skonis, o kvapas. Dar pradinėje mokykloje išmokome, kad mūsų liežuviai gali atskirti tik keturis ar penkis skirtingus skonius: rūgštų, saldų, sūrų, kartų, ir pikantišką (umami). „Visa kita, ką mes vadiname skoniu, iš tikrųjų yra kvapas.“ – rašo Diana Akerman (Diane Ackerman) knygoje „A Natural History of the Senses.“

Kadangi kvapai ir emocijos mūsų atmintyje yra stipriai susipynę (tam tikri tyrimai rodo, kad kvapas gali tapti emocija) toks aromatingas dalykas, kaip moliūgų prieskoniai iššaukia stiprius jausmus – teigiamus arba neigiamus.

Teologė ir rašytoja Loren F. Viner (Lauren F. Winner) savo knygoje „Wearing God“ tyrinėja kvapą, kaip vieną iš nepastebėtų priemonių, naudojamų Biblijoje, vaizduojant mūsų susitikimą su Dievu. Kvapas „vakarietiškame mąstyme yra sumenkinamas.“ Ji pastebi, kad Švietimo amžiaus metu kalbėjimas apie kvapus galėjo būti palaikytas nemandagumu „tačiau susidomėjimą juo dažnai reiškė bibliniai rašytojai.“

Aromatai turėjo didžiulę reikšmę garbinime. Izraelio žmonės įdarbindavo pafrumininkus, kad jie „pagamintų šventą patepimo aliejų ir grynus ir aromatingus prieskonių smilkalus.“ Jėzus, kuris vadino savo kūną šventove, palaimino Mariją iš Betanijos už tai, kad patepė jį su svaru ypatingai brangaus gryno nardo ir „namuose pasklido tepalo kvapas.“

Dievas gėrisi saldžiu tikinčiųjų maldos kvapu, tačiau mano, jog veidmainių malda kvepia bjauriai. Paulius sako, kad Kristaus kvapas yra malonus ir gaivinantis tiems, kas jį priima, tačiau dvokiantis ir mirtinas tiems, kas jo atsisako. Krikščionys, kurie skleidžia Kristaus išmintį, yra „Kristaus kvapas Dievui“ (2 Korintiečiams 2:15).

Kvapai sujudina mūsų prisiminimus ir emocijas todėl, kad jie yra tokie saviti. Mokslininkai skaičiuoja, kad mes galime atskirti trilijoną skirtingų kvapų, arba „uoslės stimulų.“ Neurologas Aronas Satianesanas (Aaron Sathyanesan) „BioLogos“ internetinėje svetainėje rašo:

Pažvelkime į tai iš perspektyvos. Ar prisimenate, kai Jėzus pasakė, kad plaukai ant jūsų galvų yra suskaičiuoti (Luko Evangelija 12:7)? Vieno apskaičiavimo rezultatas rodo, jog ant suaugusio žmogaus galvos vuditiniškai yra 100 000 plaukų. Vienas trilijonas būtų tuomet, kai suskaičiuotume visų Baltimorės, Pitsburgo, San Diego ir Kanzas Sičio miestų gyventojų plaukus. Tai yra kvapų, kuriuos jūs galite užuosti, skaičius.

Aromatai turėjo didžiulę reikšmę garbinime. Izraelio žmonės įdarbindavo pafrumininkus, kad jie „pagamintų šventą patepimo aliejų ir grynus ir aromatingus prieskonių smilkalus.Rachel Marie Stone

Mano nosis atpažįsta velionės močiutės cigarečių rūšies kvapą. Tai nepriklauso nuo to ar jis man patinka ar ne. Kai jį užuodžiu, girdžiu jos balsą, jaučiu jos prisilietimą, matau ją besišypsančią. Aš jos ilgiuosi. Kvapai gali išlaikyti žmones ir vietas arti, net kai jų ir nėra šalia.

Kompanijos sėkmingai naudoja moliūgų prieskonius, kaip emocinį kabliuką, kuris iš anksto nuramina mūsų dviprasmiškus jausmus rudeniui. Kai dienos tampa vėsesnės ir trumpesnės, sodai nuvysta, medžiai praranda savo apdarą – greitai bus šalta, tamsu ir tuščia. Kaip kitaip palengvinti šį pereinamąjį laikotarpį, jei ne su žvakėmis, sausainiais ir kava - dalykais, kurie sušildo mūsų namų erdves ir mūsų pačių vidų? Šie rudeniški aromatai primena mums popierinių moliūgų gaminimą, pasivažinėjimą šieno vežimais, obuolių rinkimą, svetingą priėmimą žengiant pro duris po spartaus ėjimo namo.

Aiškus mūsų moliūgų prieskonių poreikis tik įrodo mūsų pojūčių galią. Prieš kelis metus skaitydama straipsnį apie virėją, kuri prarado uoslę, buvau priblokšta koks svarbus žmogaus patyrimui yra kvapas. Dievas sukūrė mūsų kūnus ne tam, kad suvaržytų, bet tam, kad leistų mums patirti jį ir jo kūriniją fiziškai, o taip pat ir dvasiškai. Nė kiek nekeista, kad dauguma bažnytinių tradicijų garbinime ir kontempliacijoje naudojasi ir uoslės potyriu. „Tai darykite mano atminimui,“ – sako Jėzus prie stalo. Mes užuodžiame, mes jaučiame skonį – taip, Viešpatie, mes prisimename. Visa savo esybe prisimename.

Mūsų pojučiai yra sukurti didesniam tikslui nei tam, kas yra pardavinėjama mums tik dėl mūsų siplnybių. „Pati nuostabiausia vakarienė, pats puikiausias maistas, pati maloniausia kompanija sukelia didesnį apetitą, nei galima patenkinti,“ – rašo kunigas bei virėjas Robertas Fararas Kaponas (Robert Farrar Capon). „Jie nenumalšina mūsų troškimo egzistuoti, jie sužadina jį.“

Oficialiai tai yra antroji rudens savaitė. Aš ketinu kepti moliūgų keksiukus, kurie pripildo namus orkaitės šiluma ir tų gerai pažįstamų prieskonių kvapu. Kiekvieną rytą, kol jų bus, dėsiu juos į savo berniukų priešpiečių dėžutes. Tikėsiuosi, kad kai jie valgys savo keksiukus, jų skonis ir kvapas primins namus.

Aš manau, kad to Dievas tikisi ir iš mūsų. Kad mūsų gyvenimo troškimai ir jų patenkinimai primintų mums tą pagrindinį laukimą ir išganymą. Kad Dievo pažadai kviestų mus į šiltą ir šviesų prieglobstį nuo šalčio ir tamsos.