Mano istorija - dvylika metų savo kūno kalėjime

Martin Pistorius yra aprašęs savo patirtį knygoje „Ghost Boy“.

"Visi manė, jog negaliu jų girdėti, bet aš girdėjau."

Žmonės dažnai klausia, kaip aš atradau Dievą. Aš niekada nebuvau mokytas juo tikėti. Aš neskaičiau knygų ir nėjau į bažnyčią, kad atrasčiau jį. Aš tiesiog žinojau, kad jis yra su manimi. Mano kelias į tikėjimą neatrodo toks neįprastas, jei žinote mano gyvenimo stebuklą – išgyvenimo stebuklą, kuris galėjo nutikti tik dėl Dievo rankos.

Aš užaugau Pietų Afrikoje. Buvau normalus, sveikas vaikas, kol vieną dieną, 1988 metais, grįžau iš mokyklos skųsdamasis skaudančia gerkle. Man buvo 12 metų. Nuo tos dienos mano tėvai kovojo dėl gydytojų diagnozės, tačiau jie negalėjo paaiškinti, kas su manimi vyksta. Visų pirma aš nustojau valgyti. Tada, nustojau kalbėti. Aš praradau laiko nuovoką. Bonsai medeliai, kuriuos kadaise prižiūrėjau, išsikerojo, nes aš nebegalėjau judinti savo galūnių. Mano kūnas nusilpo, kai nustojau juo naudotis.

Man buvo atliekamas tyrimas po tyrimo, tačiau gydytojai negalėjo pasakyti, kas man nutiko. Jie padarė išvadą, kad aš patyriau sudėtingą smegenų pažeidimą dėl degeneracinės neurologinės ligos ir greitai mirsiu. Savo dienas leidau vaikų su sunkiomis negaliomis centre, o naktimis mano tėvai rūpindavosi manimi namie.

Man buvo atliekamas tyrimas po tyrimo, tačiau gydytojai negalėjo pasakyti, kas man nutiko. Jie padarė išvadą, kad aš patyriau sudėtingą smegenų pažeidimą dėl degeneracinės neurologinės ligos ir greitai mirsiu.

Martin Pistorius

Pirmuosius ketverius metus po to, kai pasijutau blogai, aš buvau pasiklydęs tamsiame, nieko nematančiame pasaulyje, nežinodamas, kas vyksta aplink mane. Aš buvau budrus, tačiau nereagavau į aplinką. Apie tuos metus aš nieko neprisimenu. Po to, kai medikai nusiplovė rankas, manimi rūpinosi mano tėvai, jie išbandė visus įmanomus būdus ieškodami vaisto.

Kai man buvo 16 metų pradėjau vėl tapti sąmoningu. Iš pradžių tai buvo tik blyksniai, sąmoningumo akimirkos, kurios dingdavo vos tik atsiradusios. Man prireikė laiko, kad suprasčiau, jog esu visiškai vienas jūroje žmonių.

Kadangi mano galūnės buvo nejautrios, o balsas – nebylus, aš buvau palaidotas savame kūne. Niekam negalėjau pasakyti, kad grįžau į gyvenimą. Žmonės suprato, kad aš tapau jautresniu, tačiau jie vis dar manė, kad mano smegenys yra stipriai pažeistos. Mane maitindavo ir prausdavo pasodinę žiūrėti televizijos laidos vaikams „Barnis“ pakartojimus. Svajojau sudaužyti televizoriaus ekraną.

Žmonės žiūrėdavo aplinkui ir kiaurai pro mane. Kad ir kaip mėginau maldauti ir prašyti, šaukti ir rėkti, nėgalejau jų priversti pastebėti manęs. Aš prabudau kaip vaiduoklis.

Angelų kvietimas

Iškart po to, kai pradėjau tapti vėl sąmoningu, Dievas atėjo į mano gyvenimą.

Vieną naktį aš „pabudau“ iš miego. Jaučiausi tarsi skrajočiau aukštai virš savo lovos. Intuityviai jaučiau, kad nekvėpuoju. Šalia savęs mačiau angelus – vyrą ir dvi moteris. Jie mane guodė ir mokė, nors mes ir nekalbėjome, aš galėjau girdėti jų balsus. Jie norėjo, kad eičiau su jais.

Vieną akimirką aš norėjau eiti su jais. Aš neturėjau dėl ko gyventi, neturėjau tikslo tęsti savo kelionę. Tačiau negalėjau palikti savo šeimos, kuri mane mylėjo.

Kitą akimirką aš giliai įkvėpiau.

Kai tapau visiškai sąmoningu, vienintelis tikras dalykas, kurio galėjau laikytis tuomet, kai beveik viskas atrodė nelogiška, buvo tai, kad Dievas yra su manimi. Aš nežinojau bažnyčios taisyklių ir santvarkos, nesuvokiau nuodėmės sąvokos, Biblijos, ar atgailos, aš tiesiog tikėjau juo. Negaliu to paaiškinti, žinau tik tiek, kad būdamas žmogaus potyrių pakraštyje, aš galbūt atsiradau tokioje vietoje, kurioje teologinis mokymas yra nereikalingas, kad suprastum tikėjimą. Žmonės aplink mane nežinojo, kad aš egzistuoju, tačiau Dievas žinojo. Ir aš žinojau, kad jis egzistuoja. Tai buvo suvokima ne protu, o instinktais.

„Šalia savęs mačiau angelus – vyrą ir dvi moteris. Jie mane guodė ir mokė, nors mes ir nekalbėjome, aš galėjau girdėti jų balsus. Jie norėjo, kad eičiau su jais.“

Aš pradėjau melstis Dievui. Žinoma, aš negalėjau sudėti savo rankų ar atsiklaupti. Bet kai gulėjau ant savo sėdmaišio, ar sėdėjau prisegtas prie neįgaliųjų vėžimėlio tam, kad jis išlaikytų mano niekam tikusį liemenį tiesų, aš pradėjau su juo kalbėtis. Aš meldžiau, kad kas nors ateitų ir pajudintų mano skaudantį kūną. Aš meldžiau jo, kad saugotų mano šeimą. Aš meldžiau ženklo, kad vieną dieną būsiu išvaduotas iš savo tylos pasaulio.

Kartais mano maldos būdavo atsakytos. Kartais ne. Tačiau, kai jaučiausi nusivylęs ir bejėgis, pokalbiai su Dievu išmokė, kad dėkingumas gali sustiprinti mane. Kai mažiausia malda būdavo atsakyta, aš dėkodavau Viešpačiui. Užstrigęs, ko gero, pačioje baisiausioje vienumoje, kokia yra įmanoma žmogui, aš priartėjau prie Dievo.

Devynerius metus gyvenau nežinodamas, kad mano viduje yra įstrigęs intelektas. Tuo laikotarpiu mano šeima vis vesdavosi mane į bažnyčia, tačiau formalusis garbinimas man beveik nieko nereiškė. Kai lankydavome mano senelius, stebėdavau, kaip jie sakydavo maldą, tačiau nejaučiau jokio ryšio su šiais žodžiais.

Vieną dieną mano tėtis įstūmė mano vėžimėlį į parduotuvę, kurioje moteris, pamačiusi mano palūžusį kūną ir įdėmiai žvelgiančias akis, pradėjo melstis už mane liesdama mano galvą. Viskas, ką aš jaučiau, buvo sutrikimas dėl to, kad nepažįstamas žmogus taip elgiasi. Mano tikėjimas buvo taip giliai užrakintas mano viduje, kad būdavo keista matyti žmones užsiimančius savuoju tikejimu kartu su kitais, arba viešumoje.

2001 metais mano didžiausia malda buvo atsakyta.

Meilės ir bažnyčios atradimas

Masažo terapeutė iš priežiūros centro, kurį lankiau, buvo įsitikinusi, kad aš galėjau girdėti, ką jį sako. Kai ji įtikino mano tėvus, kad mane ištirtų, buvau nuvestas į specializuoto bendravimo centrą. Sėdėjau vienoje permatomo ekrano pusėje vėl melsdamasis už Dievo mokymą ir malonę. Specialistė, sėdėjusi kitoje pusėje paprašė manęs akimis atpažinti kasdienių daiktų nuotraukas. Matydama, kad žiūriu į teisingas nuotraukas, kai būdavo pasakyta, ji pasakė mano tėvams, kad aš galėčiau išmokti bendrauti.

Intelektas, kuris buvo užrakintas manyje staiga tapo akivaizdus. Aš greitai išmokau naudotis kortelėmis ir jungikliais tam, kad galėčiau bendrauti. Vėliau išmokau naudotis sudėtingesne kompiuterine programa. Po 18 mėnesių aš jau mokėjau šnekėti savo „kompiuteriniu balsu.“ Aš pradėjau mokyti alternatyvaus bendravimo ir savanoriauti. Dar vėliau gavau aukštąjį išsilavinimą su pagyrimu ir pradėjau savo verslą, kaip tinklalapių kūrėjas, visą laiką bendraudamas kompiuteriu.

Tuo laikotrapiu tikėjimas išliko neatskiriama mano gyvenimo dalimi, tačiau aš vistiek nejaučiau ryšio su bažnyčia. Naujųjų metų dieną, 2008 metais, aš sutikau kai ką, kas šį ryšį jautė. Aš ir mano tėvai bendravome „Skype“ su mano sese, kuri tuo metu gyveno Didžiojoje Britanijoje. Jos draugė Džoana irgi buvo kambaryje. Ji mane sužavėjo. Mes pradėjome susirašinėti elektroniniais laiškais, bei šnekučiuotis internetu. Džoana kalbėjo, aš rašiau. Mes labai greitai įsimylėjome.

Džoana buvo auginama kaip krikščionė ir daug žinojo apie bažnyčią. Kai mes kalbėdavome ir diskutuodavome apie tikėjimą, pradėjau suprasti daugiau. Praėjus šešiems mėnesiams po mūsų susipažinimo internete, aš pirmą kartą aplankiau Džoaną Didžiojoje Britanijoje. Vienas pirmųjų dalykų, kurį nuveikėme kartu, buvo dalyvavimas bažnyčios pamaldose. Ten, pirmą kartą supratau, kad:

"Dviem geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti." (Mokytojo 4:9-10)

Tų metų gruodį aš persikėliau į Didžiąją Britaniją, kur kartu su Džoana vedėme Biblijos studijų pamokas. Aš pradėjau su vaikų Biblija ir tik tada perėjau prie Biblijos įrašo, kurio galėdavau klausyti vienas. Po šešių mėnesių Džoana ir aš susituokėme. Viešpats mus suvedė ir buvo kartu, kai buvome sujungti jo akivaizdoje.

Džoana ir aš ir toliau lankome bažnyčią. Mano gyvenimas, kaip ir daugelio žmonių, tapo užimtas darbais ir įsipareigojimas, todėl kartais būna sunku rasti laiko ir vietos susisiekti su Dievu. Būtent laiko ir vietos turėjau labai daug savo priverstinos tylos laikotarpiu. Dabar aš randu ramybę garbinime.

Mano santykiai su Dievu daugeliu atžvilgių yra tokie patys, kaip ir anksčiau – tylūs, asmeniški ir neatsiejami nuo mano gyvenimo. Be viešpaties šiandien nebūčiau čia. Neturiu nė krislelio abejonės, kad tik jo įsikišimas mane išgelbėjo. Tik per Dievą aš radau savo balsą.