Atgal

Vispusiškas dvasingumas

Straipsnis paruoštas remiantis dviem Ellis Potter paskaitos „Comprehensive Spirituality“ variantais – audio įrašu ir konspektais; tekstas šiek tiek sutrumpintas. Paskaitos audio įrašo galite pasiklausyti internete adresu: www.labri-ideas-library.org.

Šiandien žmonės labai domisi „dvasiniais dalykais“ ir nori tapti dvasingesniais. Dažnai manoma, kad dvasinga lygu antgamtiška. Tai, kas antgamtiška, yra nematoma, vadinasi, tapdami dvasingesniais turėtume tapti mažiau matomais. Ar tai tiesa?

Ar augdami kaip krikščionys mes išties tampame mažiau matomi? Turbūt nei vienas šito nesitiki, tačiau kiekvienas trokšta tapti dvasingesnis. Tad ką reiškia augti dvasiškai? Minėtą lygybę „dvasinga lygu antgamtiška“ norėčiau pakeisti į šią: dvasinga lygu visiškai tikra. Tai skamba radikaliai ir tuo pačiu labai paprastai.

Dvasinga lygu visiškai tikra ir tai, kas yra visiškai tikra, yra dvasinga; o kas netikra, nedvasinga. Sakydamas tikra, turiu omenyje „pagal Dievo troškimą, charakterį ir planą“; tikra pagal savo kilmę, susiję su tuo, koks yra Dievas ir ką Jis daro.

Tapdamas dvasingesniu, vis labiau tampu tokiu, kokiu Dievas sumanė mane būti. Jonas savo laiške sako, kad Dievas yra dvasia. Taigi jei norime sužinoti, kas yra dvasinga, turime žvelgti, koks yra Dievas. Dievas sukūrė žmones pagal savo paveikslą ir panašumą ir „Adomas tapo gyva siela“ (pažodinis vertimas iš anglų kalbos – red. pastaba).

Adomas buvo dvasingas, tapo dvasia. Jis tapo ne nematomas, bet priešingai – tikras, toks, kokį jį sumanė Dievas. Kadangi Dievas yra dvasingas, Adomas – taip pat. Edeno sode Adomas ir Ieva buvo tobulai dvasingi ir juose nebuvo nieko, kas nebūtų dvasinga. Tad kokie jie, tobulai dvasingi žmonės?

Kūrybingumas

Adomas ir Ieva yra kūrybingi – jie dirba sode, jį tvarko. Jie geba panaudoti tai, ką pradėjo Dievas, ir tęsti kūrybinį procesą. Jie kūrybingi ne todėl, kad patys nusprendė tokie būti ir ką nors nuveikti, bet dėl to, kad yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o Dievas irgi kuria ir dirba.

Ir Jis yra tobulai dvasingas. Dievo charakteryje ir veikloje nėra nieko, kas būtų nedvasinga (neatskiriame dvasingos ir nedvasingos Jo pusės), nes Dievas yra dvasia.

Vadinasi, darbas ir kūrybingumas yra neatskiriami nuo dvasingumo. Dirbti ir kurti – šie kasdieniai dalykai – nėra nuodėmės pasekmė ar prakeiksmas, o džiaugsmingai išreiškia, kas esame. Dėl nuodėmės žmonės tapo priklausomi nuo darbo, apsunkinti juo, bet savaime darbas yra dvasingas.

Racionalumas

Ieva ir Adomas yra racionalūs. Būti racionaliu – tai pažinti realybę per ratios, arba per santykį, matyti, kad viena yra didesnis už kita ar viena ryškiau už kita; palyginti dalykus, suvokti, kaip jie susiję tarpusavyje.

Pradžios knygoje labai aiškiai sakoma, kad Dievas yra racionalus: aprašomas procesas, kai dalykai atskiriami ir susiejami, kai įvardinami Dievo sukurtoje realybėje esantys ryšiai. Dievas yra racionalus, ne chaotiškas – Jis atskiria, padalina, palygina dalykus. Jis išreiškia savo racionalumą kurdamas: atskiria šviesą nuo tamsos, sausumą nuo vandenų, gyvybę nuo negyvybės, gyvūnus nuo augalų. Dievas mato skirtumą, o tai ir yra būti racionaliu.

Dievas sukūrė Adomą ir Ievą pagal savo paveikslą ir panašumą, ir jie buvo racionalūs. Jie matė, kad dalykai yra skirtingi, pavyzdžiui, skirtingai pavadino gyvūnus ir pavadindami elgėsi racionaliai, o tai reiškė būti tobulam, sukurtam pagal Dievo paveikslą.

Pats Dievas kalbėjo jiems apie skirtumus: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti“ (Pr 2, 16 –17).

Taigi racionalumo šaltinis yra Dievas, ne velnias. Tai, kaip dalykai susiję tarpusavyje, matome ir suvokiame ne todėl, kad nusidėjome, bet dėl to, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Galime nusidėti, jei naudojame racionalumą manipuliuoti, slėptis ir kt., tačiau aišku viena: esame racionalūs, nes Dievas mus tokius sukūrė.

Moralumas

Būti moraliu – tai būti ne geru, o įsisąmoninti, kad yra „privalu“ ir „negalima“. Dievas yra moralus, t. y. nemechaniškas. Jis žino, kad privalo laikytis savo pažadų ir kad negali meluoti. Jis įsipareigojęs, ištikimas ir mylintis Dievas, kuris žino, kad toks yra Jo charakteris.

Šia prasme Dievas neprašo mūsų daryti kažko, ko Jis pats nedaro. Dievas reikalauja, kad sakytume tiesą, būtume ištikimi ir sąžiningi ir laikytumėmės pažadų ne todėl, kad Jis tiesiog taip sako, bet todėl, kad Jis toks yra.

Pateikęs įsakymus Senajame Testamente, Dievas sako: „Nes aš esu Viešpats“. T. y. nes aš toks esu ir tokia yra visos visatos tvarka. Ir jeigu tu nori būti tikras, privalai jos laikytis.

Sakau tau, nes esu geras ir myliu tave; tau nereikia pačiam sukti galvos. Duodu tau savo įsakymus, kurie atspindi tai, koks esu. Mano įsakymai pagrįsti tuo, koks aš esu – „Aš esu Viešpats“. Visi žmonės – krikščionys ir nekrikščionys – yra moralūs, nes jie žino, kad yra „privalu“ ir „negalima“.

Emocionalumas

Adomas ir Ieva jaučia emocijas. Adomo emocijos tiesiog verda, kai jis pamato Ievą – iš jaudulio jis net uždainuoja panaudodamas tobulą hebrajų paralelizmą. Stebina, iš kur Adomas mokėjo hebrajų kalbą... Tačiau jis juk buvo pranašas, tad nieko keisto.

Adomas reaguoja labai emocionaliai ne todėl, kad buvo nusidėjęs, bet dėl to, kad buvo sukurtas pagal Dievo, kuris irgi jaučia emocijas, paveikslą ir panašumą. Dievo, kuris jaučia įvairias emocijas: Jis patenkintas arba nepatenkintas, sielvartauja, pyksta, pavydi...

Dievo emocijos turėtų būti tobulos ir įeiti į Jo dvasingumą, nes Jis yra dvasia. Biblijoje neparašyta, kad Dievas yra dvasingas, bet pasakyta, kad Dievas yra dvasia. Kadangi Dievas yra Dvasia, Jame nėra nieko, kas būtų nedvasinga. Kadangi Dievas jaučia emocijas, žmonės – taip pat. Emocijos įeina į žmonių dvasingumą.

Kalba

Pirmas dalykas, kurį sužinome apie Dievą, yra tai, kad Jis kalba: „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3). Dievo kalba buvo dvasinga, nes pažodžiui tai ruach arba pneuma – žodžiai, Biblijoje reiškiantys „dvasia“ arba „vėjas“.

Be to, Dievo kalba turėjo kategorijas: „Tebūna šviesa“ (Pr 1, 3); „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ (Pr 1, 6). Jis kalbėjo kategorijomis ir Jo kalba buvo veiksminga – per kalbą Dievas ne tik apibūdino, bet ir kūrė.

Taip Jis sukūrė Adomą ir Adomas buvo vienas. Dievas atvedė gyvūnus, kad Adomas juos pavadintų. Tai įspūdinga! Tarsi tikėtumėmės išgirsti, kad Dievas atveda Adomui gyvūnus, jog jis atspėtų jų vardus arba patikrinti, ar Adomas įsimins visų gyvūnų vardus iš Dievo duoto sąrašo.

Bet Dievas „atvedė juos [visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius] pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins“ (Pr 2, 19). Kūrinijoje įvyko kai kas labai naujo ir ypatingo. Iš pradžių Dievas pavadino savo kūrinius: žemę, dangų, sausumą, jūras, žuvis, gyvūnus...

Dabar vienas iš Dievo kūrinių pavadina kitus kūrinius. Toliau Biblijoje sakoma: „Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas“ (Pr 2, 19b). Pavadinti gyvūnai pasikeitė – karvė, pavadinta „karve“, skiriasi nuo nepavadintos. Tai visai kitokia – pilnesnė – realybė, kai kūriniai pavadinti pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Santykiai

Santykiai neatskiriami nuo Dievo ir Jo atvaizdo. Dievas yra triasmenis – vienas Dievas trijuose asmenyse. Štai trumpa mano sugalvota patarlė: „Dievas yra vienas, bet nevienišas“ (angl. „God alone is God, and God is not alone“ – red. pastaba). Tai galime pasakyti tik apie Biblijos Dievą.

Galime sakyti „Alachas yra vienas“... Tyla. Štai ir viskas. „Buda yra vienas“... Tyla. Dievas yra vienas ir Dievas nevienišas. Ne todėl, kad Jis taip sugalvojo, bet dėl to, kad pats savyje Jis nevienišas – „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

Su kuo Jis kalbasi? Su savimi, tarp skirtingų asmenų. Dieve egzistuoja santykiai ir hierarchija: Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, Šventoji Dvasia yra Dievas. Jie yra skirtingi asmenys, turintys skirtingas funkcijas. Tėvo funkcija yra įsakyti ir siųsti, Sūnaus – paklusti ir vykdyti.

Kiekvienas yra vienodai dieviškas. Tėvo autoritetas nepadaro Jo dieviškesniu už Sūnų, kuris priima valdžią iš Tėvo. Jie yra lygiai dieviški. Taigi Dievas visą amžinybę egzistuoja kaip santykis. Taip ir žmonės, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, taip pat numatyti santykiams. Kurdamas Dievas kasdien sakė, kad tai, ką sukūrė, „buvo gera“. Sukūręs Adomą, Jis tarė: „Negera“. Kas gi nutiko? Adomas buvo vienas.

Kodėl negera būti vienam? Nes Dievas nėra vienas. Vienas Adomas nėra asmeninis. Girdėdami žodį „asmeninis“, dažnai pagalvojame apie XIX a. pab. – XX a. psichologinius asmenybės modelius (personalistinės psichologijos kryptis – red. pastaba), kurie neatitinka biblinio asmenybės supratimo.

Pagal Bibliją asmenybė – tai save suvokianti sąmonė, santykiais susijusi su kita save suvokiančia sąmone. Kai Dievas sukūrė Adomą – asmenį su aiškiomis savybėmis – Jis pasakė „negera“; taip suprantame, kad vienas asmuo nėra asmeninis.

Kad atsirastų asmeniškumas, reikalingi santykiai. Tuo metu, kai Adomas buvo vienas, jis nebuvo toks, kokiu Jį sumanė Dievas, nes Jis pasakė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26).

Biblija moko, kad vienintelis būdas tapti dvasingesniu yra per santykius su kitais. Jei vadovaujiesi nuostata „Tik aš ir Dievas“, apgaudinėji save. Toks būdas tiesiog neveiksmingas. Jis neveikė Adomui – o jis juk buvo tobulas! – neveiks ir mums, nusidėjėliams.

Fizinis kūnas

Dievas turi fizinį kūną. Jėzus Kristus taip pat – tiek savo žemiškame gyvenime, tiek ir amžinybėje. Po prisikėlimo Jėzus įrodė tikrai turįs zinį kūną – Jis kvietė žmones paliesti Jį, taip pat padarė įvairių darbų. Fizinis Kristaus kūnas buvo pažadėtas prieš pasaulio sukūrimą; toks Dievo pažadas yra tikras ir realus.

Taigi galima sakyti, kad zinis kūnas parodo, koks Dievas yra ir visada buvo. Dievas yra dvasia, o tai apima ir kūniškumą – Dievas dalyvauja savo kūrinijoje, Jis įgyja zinį kūną. Adomas ir Ieva labai natūraliai bendravo su antgamtišku Dievu. Nebuvo jokios prarajos tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp gamtiška ir antgamtiška – jie buvo tobulai dvasingi.

Praraja atsirado, kai jie nusidėjo. Adomas ir Ieva maištavo, nepakluso, tapo egocentriški ir mirė. Mes taip pat esame mirę savo nuodėmėse, nes nuodėmė kreipia į save, o meilė – į kitus. Nuodėmė pažeidė visus dvasingumo aspektus, tačiau nei vienas iš jų nedingo, nes juos sukūrė Dievas.

Prisikėlęs Jėzus – dvasingumo pavyzdys

Ar Biblijoje yra tobulai dvasingo žmogaus pavyzdys? Taip, tai prisikėlęs ir pašlovintas Jėzus. Jis parodo galutinę realybę, tai, kas mūsų laukia ateityje: „Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2b). Koks Jis, prisikėlęs Jėzus? Norėtume išvysti jį galingą, skriejantį ore ir kimiu balsu kalbantį didingus dalykus... Tačiau nieko panašaus.

Biblijoje matome, kad Jėzus po prisikėlimo toks paprastas, kad net sunku patikėti. Pirmiausia, Jis turi kūną: „Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Lk 24, 39). Taip pat valgo: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ (Lk 24, 41). Tai galutinė realybė – ir Jėzus prašo valgyti!

Nemanau, kad jis buvo alkanas, bet Lukas sako, kas Jėzus norėjo mokinius kai ko pamokyti. Avinėlio vestuvių pokylyje maistas, kurį valgome dabar, bus dar tikresnis – tam tikros struktūros, skonio, kvapo, spalvos ir įvairovės. „Ar nori sužinoti, kaip atrodo galutinė tikrovė ir ką reiškia būti dvasingu? Pažvelk į mane“, – tarsi sako Jėzus. Ir „Jis paėmė ir valgė jų akyse“ (Lk 24, 43).

Valgyti yra dvasinga ir mes valgysime amžinybėje su Viešpačiu; fiziškumas įeina į dvasingumą. Pakeliui į Emausą Jėzus susitiko du mokinius ir visas dvi valandas (tiek trunka kelionė iš Jeruzalės į Emausą), „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose raštuose apie Jį pasakyta“ (Lk 24, 27b).

Jėzus racionaliai ir istoriškai paaiškino, kodėl Mesijas turėjo mirti. Jis davė mokiniams istorijos pamoką, lavino jų protus, nes mąstyti yra dvasinga. Prisikėlęs Jėzus padeda mokiniams – ir mums taip pat – mąstyti apie realybę, istoriją, logiškai suprantamus pokyčius. Vienas iš mūsų dvasinio augimo aspektų yra vis aiškiau mąstyti. Mokiniai sakė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32).

Kai Jėzus lavino mokinių protus, jų širdys degė. Nėra prarajos tarp proto ir širdies ir mes taip pat neturėtume jų atskirti bandydami išsiaiškinti, kuris iš šių dviejų svarbesnis. Jn 21 Jėzus pasirodo mokiniams prie Tiberiados ežero. Kai Jėzus pirmą kartą juos pašaukė, mokiniai paliko valtis ir tinklus ir nusekė paskui jį. Tačiau jie nepardavė savo darbo įrankių, kad vėliau ir vėl galėtų žvejoti.

Šįkart, pabaigę žvejoti, mokiniai sugrįžo ant kranto ir rado Jėzų, kuris paruošė jiems pusryčius. Jėzus dirbo: sukūrė ugnį, iškepė žuvies; be to, buvo kūrybingas – iškepė duonos.

Kūrybingumas yra dvasingas. Matome prisikėlusį Jėzų – Dievo žodį, visatos Kūrėją ir Palaikytoją, kuris trokšta mokiniams duoti paskutinį pamokymą, jog šie tikrai žinotų, kas yra tiesa. Ir štai: Jėzus užkuria ugnį, iškepa žuvį ir duoną...

Tai atrodo taip nedvasinga ir taip netinka Dievui! Tačiau Dievas – toks, koks Jis iš tiesų yra – šokiruoja. Jėzus parodo svetingumą – Jis pakviečia: „Eikite šen pusryčių!“ (Jn 21, 12).

Būti svetingu, pakviesti, priimti, bendrauti yra neatskiriama nuo mūsų dvasingumo. Taigi matome, kad prisikėlęs ir pašlovintas Jėzus turi kūną, valgo, mąsto, dirba, yra kūrybingas, svetingas ir bendraujantis – visa tai sudaro dvasinę realybę.

Tapdamas dvasingesniu, ko gero, tampu realesniu, tikresniu. Būti tikrai dvasingu – tai priimti visą tikrovę: koks yra Dievas, ką Jis sukūrė ir kaip mus pašaukė gyventi, ir dalyvauti Kristaus pergalėje, kurioje Dievas laimėjo viską, o velnias – nieko.

Iš Kristaus kryžiaus trykšta jėga, galinti atnaujinti tai, kaip Dievas mus sukūrė – visus dvasingumo aspektus. Ir mes, priklausydami Dievui, juos vi- sus atgauname. Kai ateiname pas Jėzų, tampame tikrais žmonėmis. Netampame krikščionimis tik emociniame lygmenyje, nors emocijos ir svarbu; arba tik intelektualiai, nors protas neatskiriamas. Todėl tai ir vadinama „visapusišku dvasingumu“ – pilna dvasine realybe.

Dažnai žmonės išsirenka mėgstamiausią dvasingumo aspektą ir pokyčius, susijusius su šiuo aspektu, vadina dvasiniu augimu. Bet tai vienpusiškas augimas. Mes turime augti visapusiškai – taip, kaip Dievas sukūrė, pilnai atspindėdami Jo paveikslą.

Kai kuriose srityse augame greičiau, tačiau turime kreipti dėmesį į tas sritis, kuriose esami silpni. Ir nors natūraliai esame linkę pabrėžti ir ugdyti savo stiprybes, Biblija moko elgtis ne natūraliai, bet pagal dvasią; o kaip dvasiniai žmonės ugdome tai, kas silpna.

Tai kur kas sunkiau ir patys šito negalime. Turime visiškai pasitikėti, kad Šventoji Dvasia mus augins. Dvasinis gyvenimas neša ne sėkmę, bet vaisių. Turime augti visais dvasiniais aspektais ir per Šventąją Dvasią nešti vaisių tose srityse, kuriose esame silpni.

Tekstas publikuotas LKSB el.žurnale "Langas" 1(5), 2014

Komentarai

Rašyti komentarą

  • Irena Kargeliene,

    Ačiū už straipsnį“Visapusiškas dvasingumas”.
    Tai man leido giliau suprasti koks yra Dievas ir koki mes esame ir turime būti.
    Dažnai tenka suabejoti kokiu nors savo poelgiu. Čia yra pasakyta daug, atvirai, suprantamai ir konkrečiai.
    Tikiuosi su kuo nors teks pasidalinti, bent kai kuriomis detalėmis.
    Su pagarba.
    Irena.

Jūsų komentaras