Atgal

Senojo testamento šventyklos tarnavimas. Įžanga

Kalbant apie prieš du tūkstančius metų Kristaus įkurtą Bažnyčią, nereikia užmiršti, kad Jėzus ją įkūrė ne tuščiame lauke. Todėl pradžiai norėtųsi padaryti trumputę įžangą.
Atsiradus nuodėmei, pastaroji stojo tarp jų ir Dievo. Nuodėmingų žmonių bendravimas su šventu Dievu tapo nebegalimas. Tačiau Dievas neketino palikti žmonijos šėtono savivalei. Dievas sukūrė sistemą, kuria žmonės galėtų palaikyti ryšį su Dievu.
Kelias buvo tikrai savotiškas ir įdomus. Kad ir pirmieji žmonių veiksmai suvokus, jog jie nuogi. „Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus“. (Pr 3, 7). Kitas veiksmas: „Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“. (Pr 3, 8) Nuodėmė kaip tarpeklis stojo tarp Dievo ir puolusio žmogaus. Nuogumas buvo fizinis, bet jie suvokė ir dvasinį nuogumą. Jų darbas – iš figmedžio lapų pasidaryti juosmens aprišalai – simbolizavo žmogaus mėginimą „savo darbais“ išspręsti nuodėmės sukeltą problemą. Tai netrukus paaiškėjo, kai tik pasirodė Dievas. Išaiškinęs žmonėms puolimo esmę ir pasekmes, Dievas „padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos“. (Pr 3, 20) Kam žudyti avinėlį, kad aprengus jau apsirengusį žmogų? Ar jų pačių pasidarytas aprišalas nebuvo pakankamas? Čia ir randame pirmą Dievo sukurto išganymo plano simbolį. Žmogaus sukurtasis apdaras simbolizavo žmogaus darbus, žmonių sukurtą religiją; Dievo duotasis apdaras iš avinėlio kailio simbolizavo Dievo paruoštą išganymo planą, Jo sukurtą religiją. Tas avinėlis simbolizavo „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Savo teisumu Dievas apgaubė puolusį žmogų.
Nuo to laiko puolę žmonės ėmė aukoti avinėlius, siekdami palaikyti santykius su Dievu, pripažįstant tik paties Dievo paruoštą kelią. Netruko ilgai, kai žmonės iš naujo ėmė kurti savo darbų pagrindu paremtą religiją. „Abelis (antrasis Adomo ir Ievos sūnus) tapo aviganiu, o Kainas (pirmasis jų sūnus) žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“. (Pr 4, 2–5) Žmonės jau žinojo, kokią auką jie privalo aukoti, kas atspindi Dievo sukurtą išganymo planą. Tačiau Kainas parodo abejingumą – jis vėl sukuria savo religiją. Tarnavimas Dievui savo sukurtu būdu, koks gražus jis bebūtų, negali patikti Dievui, nes neparodo tikėjimo Dievo išganymu. Taip gimė pagonybė. Jėzus vėliau pasakė: „Garbės iš žmonių Aš nepriimu“. (Jn 5, 41) Užuot atsiprašęs Dievo už tokį savo įžūlumą ir abejingumą, Kainas „buvo labai piktas ir prislėgtas“. (Pr 4, 5)
Vėliau, keršydamas Abeliui už tai, kad šio auką Dievas priėmė, Kainas nužudė savo brolį Abelį (Pr 4, 8). Dievo išvarytas tapti klajokliu, Kainas išvystė pagonybę ir įkūrė stabmeldystę. Kai po ilgo laiko išvarytoji Kaino giminė vėl susitiko su savo buvusiais giminaičiais, kurie liko ištikimi Dievui, jie ėmė kurti bendras šeimas. Raštas sako, kad tokios vedybos atvedė prie visiško moralinio degradavimo. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“. (Pr 6, 5) Tai susilaukė visuotinio potvynio, iš kurio Dievas išgelbėjo aštuonis asmenis.
Po šito potvynio, Biblijoje vadinamo tvanu, žmonės ėmė kurtis žemėje. Žmonija vėl susidalijo į dvi stovyklas: vieni liko prie tarnavimo Dievui pagal visus Jo nurodymus, kiti – vėl ėmė kurti stabmeldystę. Mokslininkai atkasa tiek prieštvaninio, tiek jau potvaninio pasaulio stabmeldystės liekanas – jų saulei ir mėnuliui pastatytas šventyklas.
Religija, kurią įkūrė pats Dievas, simbolių pagalba atspindėjo Dievo numatytą išganymo planą. Šitoks tarnavimas Dievui tęsėsi nuo puolimo iki Mozės laikų. Kiekvienos šeimos tėvas atlikdavo ritualinį avinėlio aukojimą už savo ir savo šeimoje padarytas nuodėmes. Ši auka jiems priminė kažkada ateityje Dievo pažadėtąją tikrąją Auką – Jėzų Kristų, kaip Dievo Avinėlį. Tuo tikėdami ir tai darydami, jie gaudavo savo nuodėmių atleidimą.
Iš esmės likdama tokia pati, ši sistema Mozės laikais buvo sukonkretinta. Kai Dievas išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos, pakelyje, prie Sinajaus kalno, Dievas Mozei davė konkrečius nurodymus, kaip jie ateityje turės atlikinėti apeigas ir aukojimus, laukdami tikrosios Aukos paaukojimo laiko.
Ši sitema plačiai aprašyta Išėjimo, Kunigų ir Skaičių knygose. Mes glaustai apžvelgsime šią sistemą.
Ši sistema buvo labai plati ir sudaryta iš skirtingos paskirties elementų. Galima pastebėti keturias ar net daugiau dalių. Ten matoma taip vadinama „šešėlinė“ sistema, kada tam tikrais simboliais labai plačiai vaizduojamas Dievo sumanytas išganymo planas. Kita dalis – Izraelio, kaip valstybės, vidinė tvarka – teisė ir valstybės apsauga. Trečia nurodymų grupė – sveikatos ir higienos taisyklės. Ir, svarbiausia – Sandoros Įstatymas, Dešimties įsakymų Įstatymas, kuriame atskleidžiami visi doroviniai žmogaus santykių su Dievu ir su artimaisiais, principai.
Šitoje temoje mes apžvelgsime „šešėlinį įstatymą“, tai yra simbolius, kurie turėjo vaizduoti Dievo sukurtąjį žmogaus gelbėjimo planą. Ši sistema Biblijoje vadinama įvairiai: šešėlinis įstatymas, apeiginis, įstatymas, laikinasis įstatymas ar net Mozės įstatymas. Pavadinimas esmės nekeičia. Svarbiausia žinoti, apie ką kalbame.
Svarbiausias elementas šitoje šešėlinėje sistemoje buvo Šventykla. Ant Sinajaus kalno Dievas nurodė Mozei: „Tepadaro jie Man Šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau – pagal Padangtės ir viso jos apstatymo pavyzdį, – taip turite ją padaryti“. (Iš 25, 8–9) Vėliau, praėjus daug šimtmečių, kai Kristus jau pats pasiaukojo kaip Dievo Avinėlis, apaštalas Paulius rašė: „Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“. (Hbr 9, 24) Taigi tikroji Šventykla yra danguje. Mozei buvo duotas nurodymas padaryti lyg kad jos maketą – iš žemiškų medžiagų ir žmogaus protui suvokiamą.
Toliau skaitome, kaip Paulius trumpai aprašo daiktų išdėstymą toje Šventykloje. „Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką Šventyklą. Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo Aarono lazda ir Sandoros plokštės. Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį“. (Hbr 9, 1–5) Reikia pastebėti, kad Paulius leidžia sau šiek tiek prasilenkti su tikrąja padėtimi. Išėjimo knygoje rašoma, kad auksinis smilkymo aukuras buvo pastatytas ne šventų švenčiausioje dalyje, o šventojoje. Paulius ją „perkelia“ į šventų švenčiausiąją trumpindamas pasakojimą, mat šito aukuro paskirtis buvo tikrai šventų švenčiausioji dalis. Problema ta, kad kunigai kiekvieną dieną atlikdavo smilkymą ant šio aukuro, o įeiti į šventų švenčiausiąją dalį galėjo tik vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus. Todėl, nors priklausė antrajai daliai, ji stovėjo pirmojoje. Tačiau smilkalų kvapas kildavo ir virš uždangos pasiekdavo šventų švenčiausiąją dalį. Aarono lazda irgi ne nuo pradžios buvo Skrynioje. Ten ją padėjo vėliau, kad būtų patogiau pernešti.
Faktiškai pilnas vaizdas buvo toks. Šventyklos kiemas nuo aplinkos buvo atitvertas stovais, tarp kurių buvo užkabinamos užuolaidos. Kieme stovėjo Šventykla – padangtė, arba palapinė. Kieme, prie pat įėjimo, stovėjo varinis taip vadinamas gyvosios aukos aukuras. Ten nuolatos buvo deginamos įvairiausios paskirties aukos – aukojamų gyvulių kūnai. Tarp šio aukuro ir padangtės buvo apsiplovimo indas. Pati padangtė buvo užuolaidomis padalyta į dvi dalis. Pirmoji vadinosi šventoji dalis. Joje stovėjo septynių žibintų žvakidė, padėtinės duonos staliukas ir smilkalų aukuras. Antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – stovėjo vienintelis įrenginys: Sandoros Skrynia. Tačiau ji buvo nevienalytė. Skrynia buvo medinė, iš visų šonų apkalta auksu. Joje buvo Sandoros Plokštės. Ant Skrynios viršaus buvo Malonės Dangtis – auksinė plokštė, o ant Malonės Dangčio buvo du iš aukso padaryti angelai. Šitie angelai stovėjo vienas priešais kitą, savo du sparnus buvo suglaudę vienas su kitu, o išorinius sparnus nukreipę į priešingas sienas. Prieš aiškinantis tų daiktų paskirtį ir simbolį, įdomumo dėlei norėčiau pastebėti, kad apaštalas Jonas kai kuriuos tų daiktų matė dangaus Šventykloje. Štai kaip jis juos aprašo: „Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo priešais sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios“. (Apr 4, 5) „Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą“. (Apr 8, 3) „Ir atsidarė danguje Dievo Šventykla, ir pasirodė Šventykloje Jo Sandoros Skrynia“. (Apr 11, 19)