Atgal

Senojo Testamento šventykla. Suderinimo diena

Tęsinys. Ankstesnes straipsnio dalis rasite čia.

Tačiau antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – vykdavo kitoks tarnavimas. Jis vadinamas Permaldavimo dienos tarnavimu. Jeigu kasdieninis tarnavimas, kurio metu atgailaujantis nusidėjėlis gaudavo savo nuodėmių atleidimą, vykdavo ištisus metus, tai Permaldavimo dienos tarnavimas vykdavo tik vieną kartą per metus. Tai buvo Šventyklos išvalymo nuo ten suneštų nusidėjėlių nuodėmių tarnavimas.
Apaštalas Paulius rašė: „O į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus“. (Hbr 9, 7) (Pilnas šio tarnavimo aprašymas yra Kunigų knygos 16 skyriuje ir 23 skyriaus 26–32 eilutės)
Permaldavimo diena būdavo apeiginio tarnavimo ciklo – metų pabaigoje, kas simbolizavo nuodėmės veikimo ir išganymo plano užsibaigimą ir apskritai visą nuodėmės sprendimo programą laikų pabaigoje.
Pirmiausia vyriausiasis kunigas (tuo metu tai buvo Aaronas) turėjo atlikti suderinimą už save. „Štai kaip Aaronas turi eiti į Šventyklą – su jaučio iš bandos auka už nuodėmę ir su avino deginamąja auka“. (Kun 16, 3)
Po to „iš izraelitų bendrijos jis paims du ožius aukai už nuodėmę ir vieną aviną deginamajai aukai. Aaronas atnašaus savo paties jautį kaip auką už nuodėmę ir atliks permaldavimą už save ir savo namus. Paėmęs abu ožius ir pastatęs juos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę Viešpaties akivaizdoje, Aaronas trauks burtus, kad patirtų, katras iš ožių yra Viešpačiui ir kartas – Azazeliui (Azazelis izraelitams buvo šėtono įvaizdis). Ožį, burtu paskirtą Viešpačiui, Aaronas atves ir atnašaus kaip auką už nuodėmę, o ožys, burtu paskirtas Azazeliui, bus paliktas gyvas stovėti Viešpaties akivaizdoje, kad per jį būtų atliktas permaldavimas ir Azazelis išvarytas į dykumą“. (Kun 16, 6–10)
„Tada jis (Aaronas) papjaus žmonių aukos už nuodėmę ožį, nusineš jo kraujo už uždangos ir darys su jo krauju, kaip darė su jaučio krauju, šlakstydamas malonės sostą ir priešais malonės sostą. Taip jis atliks permaldavimą už Šventyklą, už izraelitų apeiginį nešvarumą ir už jų nusikaltimus bei visas nuodėmes. Tą pat padarys ir už Susitikimo Palapinę, stovinčią tarp jų, viduryje jų nešvarumų. Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo Palapinėje, kai jis įeina atlikti permaldavimo Šventykloje už save, savo namus ir visą Izraelio bendriją. Tada jis nueis prie aukuro, esančio Viešpaties akivaizdoje, ir atliks permaldavimą. Paėmęs truputį jaučio kraujo ir ožio kraujo, pateps visus aukuro ragus. Savo pirštu patepdamas krauju septynis kartus, apvalys jį nuo visų izraelitų apeiginių nešvarumų ir pašventins“. (Kun 16, 15–19)
„Kai bus atlikęs permaldavimą už Šventyklą, Susitikimo Palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus“. (Kun 16, 20–22).
Taigi trumpai būtų galima pasakyti taip. Permaldavimo diena simbolizavo paskutinį Dievo teismą. Tik tada galutinai išaiškės, kas tarnavo Dievui ištikimai, o kas buvo abejingas tam. „Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir Jam netarnaujančiojo“. (Mal 3, 18)
Kadangi vyriausiasis kunigas buvo irgi nuodėmingas žmogus, tai pirmiausia jis pats turėjo apsivalyti nuo savo nuodėmių. Tada jis galėjo atlikti apvalymo tarnavimą už visą tautą. Visų metų eigoje atgailaujančių nusidėjėlių nuodėmės būdavo jiems atleidžiamos per jų atgailą ir paaukojimą nurodytos aukos. Tačiau nuodėmės dar nebūdavo galutinai sunaikinamos. Jos likdavo Šventykloje. Ištisus metus jos buvo „kaupiamos“ šventų švenčiausioje dalyje.
Tada buvo atvedami du ožiai. Iki burtų metimo jie niekuo nesiskyrė. Burtų metimu tik simboliškai jie įgydavo savo reikšmę – vienas turėjo simbolizuoti tikrąją Dievo Auką – Dievo „Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“, o kitas – šėtoną – visų nuodėmių ir nedorybių kaltininką.
Kristų simbolizuojantis ožys būdavo papjaunamas ir jo krauju patepami Sandoros Skrynią dengiančio Malonės Sosto kampuose esantys ragai. Tuo veiksmu buvo pavaizduojama, kad visos per metus ten susikaupusios nuodėmės paimamos ir išnešamos iš Šventyklos. Šventykla apvalyta. Tačiau tos nuodėmės vyriausiojo kunigo rankų uždėjimu antrajam ožiui ant galvos simboliškai perkeliamos ant jo – šėtono įvaizdžio. Dabar šitas ožys turi pavaizduoti šėtono galutinį likimą. Kai rankų uždėjimu jis parodomas kaip kaltininkas dėl visų padarytų nuodėmių, ožys išvedamas į dykumą, kad ten žūtų. Šiuo veiksmu parodoma, kad paskutinio teismo metu šėtonas bus pripažintas kaltu už visas žmonių padarytas nuodėmes ir žus už savo paties kaltę.
Tik po šio tarnavimo atgailaujantis nusidėjėlis būdavo visiškai apvalytas nuo savo nuodėmių: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“. (Kun 16, 30)

Danielius Oželis

paimta iš www.adventistai.lt

Komentarai

Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!