Pranašo Danieliaus knygos l - as skyrius. Įžvalgos. (Dan 1,2)

612 m. pr. Kr. Babiloniečiai sunaikina Asirijos miestą Nineviją ir tampa vienvaldžiu to krašo valdytoju. Kaip tik tuo metu, Egiptiečiu faraonas Nekojas nuima žydų karalių Jehoanazą ir į jo vietą pasodiną brolį Jehojakimą (2 Kararalių 23,33.34). Babiloniečiai tai palaiko kišimusi į jų reikalus ir ir po trijų metų Babilono karalius Nabopolosaras (626 m. - 605 m. pr. Kr.) pasiunčia savo sūnų Nabukadnecarą kovoti su egiptiečiais. Mirus tėvui, karaliumi tampa Nabukadnecaras (605 m. - 562 m. pr. Kr.). Jis nugali egiptiečius prie Karkemišo 605m. pr. Kr., ir Palestina patenka Babilono įtakon. Nuo šio momento prasidėjo Babilono valstybės suklestėjimas (nuo 605 m. iki 539 m. pr. Kr.).
Nugalėjęs Judėją, Nabukadnecaras pradeda trėmimus. Jų buvo trys . Pirmasis į kurį ir papuolė Danielius su savo draugais įvyko 605 m. pr. Kr., antrasis - 597 m. pr. Kr. (2Kararalių 24,10-14). Tais metais Nabukadnecaras ištremia ir patį žydų karalių Jehojakimą. Trečiasis trėmimas įvyko 587 m. pr. Kr., kai buvo galutinai ištremta visa Judėja ir jos paskutinis karalius Zedekijas (2Karalių 25,1-24). Šventykla buvo visiškai sugriauta. Šalis 70-čiai metų liko neapgygvendinta (tai patvirtina ir arheologiniai tyrimai).
Beveik prieš šimtą metų (722m pr.Kr.), panašus likimas ištiko ir brolišką Judėjai Šiaurinę Izraelio karalystę. Tuo metu ją užkariavo Asirai ir išrėmė jos žmones į savo žemes (2Karalių 17: 23). Taigi, iš buvusios galingos Dovydo bei jo sūnaus Saliamono karalystės nebeliko nieko.
Dievas, Babiloniečių rankomis, nubaudžia neištikimą savo sandorai tautą (2Karalių 17,15-20; 21,12-15).
Tremtiniai yra vedami į Babiloną tuo pačiu keliu, kuriuo beveik prieš pusantro tūkstančio metų keliavo Abraomas. Dabar belaisviai vedami priešinga kryptimi. Jie suvokia, kad prarado viską, jų praeitis, jų svajonės ir viltys sudužo. Atsidūrę naujoje vietoje belaisviai suvokia, kad dabar turės taikytis prie naujų gyvenimo salygų. Būdami mažuma, jie niekada nepajėgs sukilti prieš savo pavergėjus. Jiems teks prisitaikyti, tapti paklusnias ir pavyzdingais naujosios tėvynės piliečias.
Tai ne tik asmeninė žmonių tragedija. Tai visos tautos tragedija. Atrodo, kad atėjo galas Dievo tautai, Abaraomo palikuonims. Abramomui buvo pažadėta, kad iš jo kils pasaulio gelbėtojas, Mesijas. Jei tauta bus sunaikinta, Mesijas neateis.
Kodėl tautą ištiko toks likimas?
Didžioji žmonių dalis, vedami tautos aristokratijos, paliko Dievą. Dievas siuntė pranašus, kurie perspjėjo apie gręsiančią nelaimę. Tačiau žmonės nenorėjo klausytis (2Metraščių 36,11-17). Dievui nieko kitos išeities, kaip tik leisti žmogui rinktis pačiam.