Pabėgėlių krizė ir krikščioniškosios vilties išbandymai

Alasteras Robertsas (Alastair Roberts) gavo teologijos mokslų daktaro laispsnį Durhamo universitete. Jis yra vienas iš dalyvių „Mere Fidelity“ tinklalaidėje, o taip pat redaktorius „Politics of Scripture“ skiltyje, „Political Theology Today“ tinklaraštyje. Jis rašo internetinį dienoraštį „Alastair's Adversaria“, taip pat dalyvauja Twitter platformoje pasivadinęs @zugzwanged.

Pastaruoju metu pabėgėlių krizę išgyvenanti Europa buvo intensyvių diskusijų objektu Europoje, bei visame pasaulyje. Žiniose daug dėmesio buvo skiriama faktams, skaičiams ir politikai, tačiau nuotraukos, kuriose pavaizduotas trijų metų berniuko, Ailano Kurdžio (Aylan Kurdi), kūnas, bangų išmestas į krantą Turkijos paplūdimyje, įbruko tragišką Sirijos pabėgėlių situaciją visuomenės sąmonei, bei sukėlė instinktyvią įtampą.

Teroras Paryžiuje, kurio liūdininkai esame šiomis dienomis, tokias diskusijas tik dar labiau įkaitino. Jos pasklido socialinėje žiniasklaidoje, o tokius, nesenai plačiau naudotus raktažodžius kaip #refugeeswelcome (pabėgėliai yra laukiami) pakeite tokie kaip #refugeesnotwelcome (pabėgėliai nėra laukiami) ar #refugeesgohome (pabėgėliai važiuokite namo). Balsai, nesenai skatinę valstybes pasekti Vokietijos pavyzdžiu, šiandien skamba kiek tyliau. Tačiau visgi skamba. Kaip ir raginimai nepasiduoti emocijoms ir nedėti visų pabėgėlių ir islamo religijos išpažinėjų ant “vieno kurpaliaus”.

Taigi pamėginkime tęsti šią diskusiją kiek įmanoma nepasiduodami emocijoms dėl pastarųjų įvykių, juolab, kad šis straipsnis buvo parašytas dar tuomet, kai apie pastarųjų dienų teroristinius išpuolius daugelis mūsų nesapnavome net baisiausiuose savo košmaruose. Pabėgėliai vis dar plūsta nesustabdomu srautu ir ko gero absoliuti dauguma jų niekuo nekalti del to, kas nutiko pastarosiomis dienomis. Pabėgėlių krizė tęsiasi ir toliau. Tik ko gero ją spręsti darosi vis sunkiau.

Akivaizdu, kad krikščionys yra vieni labiausiai besireiškiančių tarp tų, kurie ragina imtis veiksmų, o bažnyčios vadovų nuomonės yra palaikomos dėl sentimentų dorovei sustiprėjimo, ypač internetinėje erdvėje. Žmonės atsisuka į Jėzaus mokymus, išdėstytus tokiuose pasakojimuose, kaip „Didžiausias įsakymas“, „Gailestingojo samariečio palyginimas“ (Luko 10:25-37) ir „Paskutinis teismas“ (Mato 25:31-46). Plačiai žinomame straipsnyje, kairiųjų pažiūrų dvasininkas, Džailas Freiseris (Giles Fraser) griežtai kritikavo krikščioniškąją etiką agituojančius politikus dėl jų veidmainiško atsako į krizę, tvirtinančio, kad reikėtų imtis radikaliausių veiksmų:

„Kodėl gi ne visus? Žinoma, tai Biblijos atsakymas į klausimą „kiek mes galime priimti?“ Visus iki vieno. Išnaikinkime „žaliąsias juostas“, kurkime naujus miestus, paverskime savo Dauntono abatijas butais, o bažnyčių prieangius laikinais bendrabučius ir reikalaukime visų tuščių viršutinių dangoraižių aukštų, kurie yra ne kas kita, kaip investicijų objektas.

Taip, tai turbūt pakeistų šalies įvaizdį. O galbūt tam nereiktų nei vienos iš šių drastiškų priemonių – kas žino? Tačiau padarykime viską, kas įmanoma, kad duris atvertume svetingai.“

Bažnyčia privalėtų turėti ypatingą ryšį su pabėgėliais. Pabėgėliai yra itin dažnai vaizduojami Šventajame Rašte: Abraomas, Jokūbas ir jo šeima, Mozė, Dovydas ir Kristus buvo išvaryti arba tapo pabėgėliais tam tikrais savo gyvenimo etapais. Senoji bažnyčia skilo dėl pabėgėlių, kurie spruko nuo persekiojimo Jeruzalėje. Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose, Dievo tauta yra skatinama apie save galvoti, kaip apie „ateivius ir svečius“ (Kunigų knygos 25:23; 1 Metraščių 29:15; 1 Petro 2:11), apie tokius, kurie yra priklausomi nuo šio pasaulio svetingumo, arba būti tokiais kosmopolitiškais, kaip apaštalas Paulius (1 Korintiečiams 9:19-23).

Atsakas į pabėgėlių krizę kelia nerimą, nes atskleidžia Europos dvasinio sugedimo lygį. Tiek Europos visuomenės ir vyriausybės, tiek bažnyčios parodo, koks, iš tikrųjų, skurdus yra mūsų moralinis bei politinis diskursas.

Taip yra todėl, kad sunkiausios užduotys, tokios kaip kantrus apmąstymas ir išskirtinė politinė išmintis, sentimentalumo žmogiškumui kultas, neoliberalizmas prieš užsienio šalių karinės intervencijos politiką, su palengvėjimu yra pakeičiamos į refleksyvius emocinius sprendimus, manant, kad „teisybė“, kuri turi būti įvykdyta, yra staiga akivaizdi dėl kažkokio instinktyvaus įsivaizdavimo, kas yra „gėris“.

Karštligiškoje socialinės žiniasklaidos aplinkoje, šis sentimentalumo žmoniškumui kultas dažnai pasireiškia, kaip savo vertybių išdėstymas ir gynimas, arba kaip didžiulės bendrų emocijų bangos.

Aiškios, tačiau neapgalvotos, nuomonės pareiškimas sudėtingais klausimais, dažniausiai atsiranda dėl narciziško rūpinimosi pačiais savimi ir tai nė kiek nesusiję su rūpesčiu kitais.

Šis supaprastintas itin sudėtingų socialinių ir politinių problemų įsivaizdavimas, tarsi jos būtų scenos iš pamokančių pasakojimų ir mes turėtumę jose suvaidinti tik dėl savo pačių savivertės kėlimo, yra nieko vertas.

Kaip Danielis Hananas (Daniel Hannan) ir Metju Paris (Matthew Parris) pastebi, sentimentų fetišizavimas suteikia klaidinantį efektą ir neišsprendžia tikrosios problemos. Jis padaro mus nepajėgiais suprasti kokios sudėtingos šios problemos yra, gali iššaukti priešingą reakciją, bei paskatinti cinišką ir oportunistinį politinį vadovavimą. Melani Makdonag (Melanie McDonagh) taip pat siekia atkreipti dėmesį į sentimentalistiškų politikų nepastovumą ir neatsakingumą, kuris yra valdomas netikėtai kylančių visuomenės jausmų dėl vaizdų, kurie juos paveikia emociškai. Istorinis bei politinis kontekstas, iš kurio šie vaizdai būna išimti, galėtų padėti užkirsti kelią jų tapimui ekranais, per kuriuos Europa transliuoja savo iškankintos psichikos filmą.

Sentimentalumas žmoniškumui yra nuodai, kurie apakina mūsų moralę, bei tampa Europos mazochizmo priežastimi. Krikščionybė priėmė Europą su visomis kaltėmis, tačiau senojo tikėjimo atsisakymas, įkalina ją paralyžuojančioje savęs pasmerkimo būsenoje, iš kurios išsivaduoti nepadės Kristaus dovanos –atpirkimas, atleidimas ir išganymas.

Paskalis Brukneris (Pascal Bruckner), bei kiti, Europos atgailavimo tendencijas apibūdino, kaip mūsų nepagrįstą norą kaltinti Vakarus dėl visko, kas pasaulyje blogai, o vargšus ir žmones, kuriems atimtos pilietinės teisės, vadinti nekaltomis aukomis ir manyti, jog susitapatinimas su jomis yra vienintelis būdas sulaukti dvasios išganymo. Dauguma šių žmonių grupių yra per daug laimingi dėl savo oportunizmo, kad galėtų būti nuskriaustųjų pusėje, kuriai mes jaučiamės moraliai skolingi.

Brukneris apie Europą rašo taip: „Mąstymas apie tokias praeities gėdas, kaip karai, religiniai persekiojimai, vergovė, imperializmas, fašizmas, komunizmas, paverčia jos istoriją ne kuo kitu, kaip ilga žiaurių žudynių ir grobimų serija, kuri privedė prie dviejų pasaulinių karų, t.y. entuziastingos savižudybės.“ Europos kultūrinės dvasios nualinimas pasireiškia tokiais fenomenais, kaip mandagus narciziškas hedonizmas, liberali utopija, o taip pat, kaip nesugebėjimas daugintis.

Dėl Europoje vyraujančios demografinės krizės, mūsų senstančioje visuomenėje atsiranda pigios darbo jėgos iš užsienio šalių poreikis – į tai taip pat turėtų būti atižvelgiama prieš reiškiant nuomonę dėl pabėgėlių krizės (kodėl mes esame pasirengę suteikti tiek daug prieglobsčių, kai nepajėgiame į šį pasaulį išleisti net savo paties palikuonio?).

Mišelis Ouelbekas (Michel Houellebecq) teigia, kad viena iš priežasčių kodėl islamofobija Europoje yra egzistuojantis fenomenas yra ta, kad jauni emigrantai musulmonai, kurie atvyksta į Europą turi tokius kultūrinius bruožus, kuriems yra būdingas energingumas bei stipriai išreikštas vyriškumas, o tai yra svetima vietiniams europiečiams.

Labdara, suteikiama kaltės vedamų žmonių, gali būti apibūdinama, kaip pasiaukojimas, savęs atsisakymas arba neigimas, beprasmiškai siekiant atpirkimo sau. Toks Europos aukojimasis turbūt niekur nepasireiškia stipriau, nei savo pačių kultūrinės tapatybės atsisakyme vardan daugiakultūriškumo. Europiečių tapatybė, kaip nedrąsiai teigiama, slypi tokiose vertybėse, kaip tolerancija, įvairovė, pagarba bei lygybė – tuščias formalumas, iš tikrųjų vaizduojantis karalystę, pasidavusią varžybose, kuriose net nėra konkurencijos. Visuomenė, praradusi savąjį „aš“, silpnavališkai sutinka vykdyti neracionalius reikalavimus, savo paklusnumu norėdama sušvenlinti situaciją.

Džailo Freiserio straipsnis šiuo klausimu daug ką atskleidžia. Freiseris primena, kad Europa yra krikščioniška, o tai paaiškina jos atvirų durų politiką imigracijos klausimu. Vis dėlto Freiseris Europą gali vadinti krikščioniška tik retorine išraiška, kurią vartoja ir jo kritikuojami nedorieji krikščionių politikai. Jis pats negalėtų nuoširdžiai pasakyti, kad Europa yra krikščioniška todėl, kad tai nebūtų priimtina ir svetinga kitų religijų atžvilgiu.

Krikščioniškasis svetingumas turėtų būti tarsi išnykstantis tarpininkas daugiakultūriškoje visuomenėje. Pati krikščionybė privalo nublankti, palikdama tik pasauliui nuolankią šypseną.

Šioje situacijoje, Freiserio bei kitų pasisakymai dėl krikščionybės, yra oportunistiški, nes tikrasis atsidavimas krikščionybei, visų pirma, būtų nepritarti priežastims, sukėlusioms šią situaciją – daugiakultūriškumui ir neoliberaliam kišimuisi į užsienio šalių reikalus.

Freiserio straipsnis išduoda jo abejingumą ir, ko gero, antipatiją savo šaliai. ISIS sprogdina Sirijos kultūros lobius, o Freiseris paverstų mūsiškius į butus bei gyvenamuosius namus. Šiuo požiūriu, Freiseris parodo liberalizmui būdingą bruožą – nemokėjimą vertinti savo paties namų ir artimiausių kaimynų. Leibnicas aiškiai nupasakoja liberalistų požiūrį: „Aš abejingas tam, kas sudaro vokietį ar prancūzą, nes trokštu gėrio visai žmonijai“[2]

Nors priklausymas bendruomenei bei savo vietos atradimas yra universaliosios žmonių vertybės, jos gali būti suprantamos ir išreikštos labai įvairiose, tačiau ne visose visuomenės formose. Liberalizmo šalininkų negebėjimas vertinti išskirtinumo, skatina apie juos galvoti, kaip apie labai abstrakčius tiesos skleidėjus. Tradicinis liberalizmo žmogus yra atstumtasis – tai universali žmonijos problema. Kaip galima numanyti, liberalios vizijos, kuri skatina suteikti pagalbą visiems, kurie neturi savo vietos, socialiniu, istoriniu ar finansiniu atžvilgiu, pasėkmė dažniausiai būdavo bendruomenių bei miestų skilimas į atskiras teritorijas.

Neapgalvotas svetingumas migruojančioms tautoms gali nualinti šalį. Nors tai ir gali pasitarnauti vyriausybių ir kapitalistų siekiams pasipelnyti iš paslankios, priklausomos ir paklusnios darbo jėgos, bei iš visuomenės, kurioje beveik nėra bendros vienybės, tačiau tai didelė kaina, kuri yra sumokama tos žmonių grupės gerovės sąskaita. Visuomenėje, tie žmonės, kurių pečius slegia savo namų praradimas, dažniausiai yra patys skurdžiausi.

Polas Kanas (Paul Kahn) teigia, kad liberalioji politinės bendruomenės vizija buvo sukurta tik, kaip formali bendruomeninė sąjunga, pagrįsta universaliosiomis žmoniškomis vertybėmis, bei teisėmis, tačiau ji pamiršta, kad kiekvieną tokią bendruomenę turėtų vienyti pasiaukojimas, tikėjimas, meilė ir tapatybė, tai dalykai, kurie yra neišvengiamai ypatingi. Bendruomenės ir šalys yra kuriamos iš bendrų papročių, vertybių, religijų, kalbų, istorijų, kultūrinių normų, simbolių ir aukų – tik tokiu būdu universaliosios žmogiškos vertybės yra realizuojamos.

Bibliškoji labdaros versija prasideda mūsų namuose, tiems žmonėmis, kurie yra artimiausi mūsų kaimynai, tai taip pat reiškia nuoširdų savo namų dalijimąsį su kitais, arba naujų statymą, bet tik tokiomis sąlygomis, kurios padėtų išsaugoti bei vystyti jų skiriamuosius bruožus, kurie yra tam tikra universaliųjų žmoniškų vertybių išraiška.

Nors, priimtieji žmonės turėtų būti pajėgūs keistis, vis dėlto jų ypatybės niekada nėra pakeičiamas visuotinėmis. Šventasis Raštas akcentuoja namų aplinką (1 Timotiejui 5:8) ir bažnyčią (Galatams 6:10), kaip pagrindines vietas, kuriose turėtume būti atsakingais už savo kaimynus. Ši atsakomybė yra aukštesnė nei atsakomybė tiems, kurie mums nėra tokie artimi. Mes neturėtume rūpintis tais, kurie yra už šių ribų, jeigu tai galėtų trukdyti mums atlikti savo pagrindines pareigas kaimynams. Taip pat mes neturėtume neapgalvotai atverti durų tiems, kurie nemokėtų to įvertinti ar galėtų net užpulti. Atsargumas reikalauja šiek tiek labiau diskriminuojančio požiūrio į svetingumą perkeltiesiems asmenims.

Kalbant apie tinkamą atsaką į pabėgėlių krizę Europoje, šie aspektai yra labai svarbus. Mes neturėtume galvoti, kad pabėgėliai į tokias šalis, kaip Vokietija, atvyksta ieškoti tik laikino prieglobsčio, tai, kas vyksta, yra milijonų žmonių apgyvendinimas. Dažnas pabėgėlis, norintis atvykti į tokias šalis, kaip Vokietija arba Švedija, nedaro to dėl pačios šalies, ar dėl kultūrinio ir geografinio panašumo į jų gimtąsias valstybes, jie tai daro dėl dosnių socialinių pašalpų ir įsidarbinimo galimybių, kurios žada geresnę ateitį jiems ir jų šeimoms.

Šis žingsnis buvo žengtas labiau dėl pokyčių prieglobsčio politikoje, nei dėl tikrojo poreikio. Nors žmonės turi teisę migruoti, Europos šalys neturi jokios didžios atsakomybės šiems žmonėms atverti duris. Vietoj to, mūsų moralinis uždavinys turėtų būti gimtųjų pabėgėlių šalių atkūrimas ir pagalba jų kaimynams rūpinantis jais.

Prieglobsčio prašytojų demografija taip pat yra neaiški dėl fotokamerų „potraukio“ moterų bei vaikų veidams. Daugiau nei 72% prieglobsčio prašytojų yra suaugę vyrai (o dauguma vaikų keliaujančių su jais taip pat vyriškos giminės). Prie dabartinės pabėgėlių bangos greičiausiai prisidės kita banga su jų šeimos nariais. Mazochistiškas Europos kaltės kompleksas, sentimentalumo žmoniškumui kultas ir nekaltų aukų fetišizavimas gali paversti ją akla klaikioms kultūrinėms patologijoms, kurios leidžia šaknis mūsų žemyne dėl prieglobsčio siekiančių asmenų.

Dėl šios daugiakultūrinės ideologijos, Didžiojoje Britanijoje gyvenantys pakistaniečiai galėjo seksualiai išnaudoti1400 vaikų Roterdame. Politiškai korektiškas liberalų tvirtinimas, kad visos kultūros yra lygios, ateityje pareikalaus dar daugiau aukų (šiek tiek anksčiau šiandien perskaičiau dar vieną naujieną apie panašius nerimą keliančius įvykius Roterdame).

Net jeigu kol kas ir nekreiptume dėmesio į ISIS teigimus, kad šiomis migrantų bangomis į Europą jie siunčia džihado vykdytojus, karingojo islamo grėsmė Europoje vis tiek auga. Šis didžiulis žmonių perkėlimas buvo pažymėtas žiaurumu tiek iš pabėgėlių pusės, tiek iš tų, kurie pagrįstai tiki, kad jų šaliai kyla grėsmė dėl šio antplūdžio, pusės.

Pastarieji įvikiai rodo, kad Islamofobija, arba islamo baimė, neatrodo neracionali. Ateityje tai taps pagrindiniu Europos politikos bruožu. Mes neturėtume pasiduoti apgaulei – vardan aklo gailestingumo mes rizikuojame sukurti piktą bei galingą vargingųjų sluoksnį, kuris bus absoliučiai priešiškas Europai, bei jos vertybėms, o mūsų atsakas į tai bus krypimas į kraštutines dešiniąsias pažiūras.

Atrodo, jog dauguma pabėgėlių supranta, kad Europa, tik vedama kaltės teikia kultūrinio skurdinimo „labdarą“ ir vietoj to, kad rodytų dėkingumą už žmonių svetingumą, piktai reiškia savo teises ir priešiškumą Europos šalims, žmonėms, tradicijoms, bei visuomenėms. Nors tai ir nevyksta visame pasaulyje, tačiau tai yra įvykę pakankamai daug kartų, kad pagrįstų tikrą susirūpinimą.

Kaip gi mes turėtume sureaguoti į pabėgėlių krizę, kaip krikščionys, bei piliečiai? Štai keli pasiūlymai:

Visų pirma, prieglobsčio siekiančių žmonių padėtis turėtų priminti mums savo pačių prigimtį, kaip ateivių ir svečių, o taip pat žmonių, kurie turėtų būti vieningais su tais, kurie buvo perkelti. Mes galime suteikti vietą savo visuomenėje žmonėms, atvykstantiems į mūsų valstybes. „Krikščioniškosios bažnyčios ir šeimos gali suteikti labai praktišką naudą, jei bus pasiruošusios priimti pabėgėlius į savo bendruomenes ir namus. Jos padėtų sumažinti vargingų žmonių visuomeninę naštą, bei sudarytų stiprius ryšius su savo kaimynais, nors pabėgėlių santykiai su juos priimančiomis šalimis pirmiausiai gali būti tik dėl tokio neasmeniško mechanizmo, kaip šalies biurokratija.“ Tai taip pat yra išbandymas mūsų galimybei bei pasiryžimui atpažinti Dievo atvaizdą „nuogame žmogiškume“.

Daugeliu atžvilgiu pabėgėlių srautas suteikia galimybę skleisti Evangeliją žmonėms, kurių krikščionių misionieriai negalėjo pasiekti. Iki šiol mano analizės priešakyje buvo klausimas – „ar mūsų vyriausybės prieglobsčio politika yra protinga?“

Bažnyčia yra išskirtinė bendruomenė, ir kai mūsų visuomenes pasiekia naujos pabėgėlių ir imigrantų bangos, mes turime melstis ir padėti savo naujiesiems kaimynams, suteikti jiems krikščionišką meilę, net jei kartais mūsų kaimynai gali būti mūsų priešais. Krikščioniškasis raginimas mylėti savo priešą suteikia alternatyvą ksenofobiškam pykčiui ir iškreiptai liberalizmo realybei, kurioje vyrauja kultūrinis blogis ir priešiškumas daugiakultūriškumui.

Taip pat, mes turime formuoti bažnyčias taip, kad jos priimtų emigrantus ir pabėgelius su jų kultūrinėmis ypatybėmis. Bažnyčioje tai būtų gyvenimas bendrystėje remiantis savo kultūrinėmis ypatybėmis, tačiau žiūrint į Kryžių.

Mūsų tikslas neturėtų būti žmonių asimiliacija ir susijungimas į nepasikeitusią arba tik šiek tiek pasikeitusią liberialią visuomenę. Mes turėtume suprasti kultūrinių skirtumų naudą, ir jei ją priimsime protingai bei supratingai, ji taps praturtinančia dovana mūsų bendruomenėms. Tam yra svarbu neslėpti savo valstybės tapatybės, bet kaip tik ją rodyti, kaip savo „veidą“ visam pasauliui. Bretertonas rašo:

„Tik suprasdami tai, kas yra mūsų valstybės ribose, kaip „veidą“, galime išreikšti pasididžiavimą savo tautiniais bruožais bei istorija. Mes taip pat galime reikalauti, kad tie, kuriuos priimame, išmoktų mūsų kalbą ir prisidėtų prie ekonominio, socialinio ir politinio mūsų šalies gyvenimo. Bet taip pat neturėtume apsiriboti paprastu žmoniškuoju susirūpinimu ar vien tik labdara, o formuoti patikimus ilgalaikius santykius – tik tokiu būdu svečiai taps piliečiais.“

Trečias dalykas, kurį turime padaryti, yra suprasti, kad politika, kaltinanti vakarus, bei puoselėjanti sentimentus žmoniškumui yra mūsų dvasios nuodai. Kadangi esame žmonės, gavę atleidimą per Evangeliją, mūsų labdara neturėtų būti vedama kaltės jausmo, arba suprasta, kaip aukojimasis, verčiau jau tai būtų veiksmai, atliekami su meile bei dosnumu, tų žmonių, kurie yra pasitikintys savo kultūra ir išsilaisvinę nuo dvasinės vergovės. Mes privalome perduoti tokią žinią vardan sugniuždytos Europos psichikos išvadavimo. Turėtume suprasti skirtumą tarp tikros krikščioniškos užuojautos ir sentimentalaus bei narciziško gailesčio.

Galiausiai, atsidavimą malonės darbams, turime suvokti kaip neatskiriamą Dievo tautos gyvenimo dalį. Mes privalome užsiimti įvairiomis solidarumo formomis su perkeltaisiais. Turėtume palaikyti bei padėti įvairioms agentūroms, kurios išreiškia savo praktinius poreikius. Turėtume užtikrinti, kad Bažnyčia akivaizdžiai būtų vienas iš jų. Turėtume melstis už juos. Turėtume patraukti visuotinį dėmesį į jų padėtį. Turėtume skelbti apie jų poreikius savo vyriausybėms, skatindami skirti reikalingus išteklius jiems, bei regioninėms vyriausybėms, kurios šiuo metu teikia jiems prieglobstį. Turėtume padaryti viską, ką galime, kad paskatintume sveiką mąstymą apie tai, kaip gerinti jų padėtį, ypač tą, kuri priklauso tik nuo mūsų, bei, žinoma, kaip protingai paskirstyti išteklius ir veiksmus, kad jiems padėtume.

Tik keletas šiandienos moralinių problemų reikalauja tokio atsargaus „laviravimo“ tarp klastingai užslėptų netikrų vertybių ir nekalto kvailumo, kaip šis masinis pabėgėlių judėjimas. Savo pašaukimo vykdymas būnant tokiais išmintingais, kaip žalčiai ir tokiais taikiais, kaip karveliai, yra neabejotinai sunkus, tačiau, kaip niekad, svarbus iššūkis.

Žymos:

[1] Luke Bretherton, 'The Duty of Care to Refugees, Christian Cosmopolitanism, and the Hallowing of Bare Life,' Studies in Christian Ethics 19.1 (2006), p. 58

[2] Citata iš ten pat, p.47

[3] Paul W. Kahn, Putting Liberalism in its Place (Princeton, NJ: Princeton University Press, 2005)

Tekstas publikuotas: http://www.reformation21.org