Atgal

Nuodėmingos prigimties pozityvas. Arba evoliucijos teorija, kuria, savo nelaimei, tiki net netikintys evoliucijos teorija

Mantas Kučinskas yra pastorius, pamokslininkas, autorius, didelę savo laiko ir tarnystės dalį skiriantis pastoracinei tarnystei internete ir media veiklai. "LCTV lietuva" projektų vadovas, vienas iš svetainės "Geri Ženklai" sumanytojų ir administratorius.

„Prieš prigimtį nepapūsi“, – bambėjo senolis, temdamas paskui save pakvaišusį šunėką. Šalia visa gerkle bliovė mažius, o po jo kojomis ant žemės gulėjo šuniškos prigimties pasekmes – nuplėštas nemažas gabalas kelnių klešnės. „Šuo tai visada geras buvo, niekada nieko nepuolė ir vaikus myli...“ – mėgino pasiteisinti išprotėjusio šuns šeimininkas, aiškindamas, kodėl šuo nebuvo su antsnukiu. Bet visi pasiteisinimai taip ir liko tik žodžiais, kuriais nei kelnes susiųsi, nei vaiką nuraminsi. Pamoka. Gerai dar, kad viskas laimingai baigėsi.

Prieš prigimtį gal ir nepapūsi, bet pamėginti ją nuneigti mes galime. Ir mėginame. Labai nuosekliai ir tendencingai. Štai, kad ir toks kasdienybėje sutinkamas reiškinys, kai mes užsispyrę norime nuneigti netgi tam tikrus biologinius procesus. Pavyzdžiui, miegas.

Mes gyvename nuolatinio tempo būsenoje. Darbai niekada negali palaukti. Nuo to, kaip pavyks greit ir gerai juos atlikti, priklauso labai daug dalykų mūsų gyvenime. Pats esu ne kartą pagavęs save galvojantį apie tai, kaip būtų gerai, kad nereikėtų miegoti. Tiek daug dalykų būtų galima spėti padaryti.

Kiekvieno darboholiko didžiam nepasitenkinimui, darbo ir poilsio ciklas yra neišvengiamai privalomas. Atėjus laikui, mes tiesiog išsijungiame. Ir tai lyg akibrokštas mūsų nesugriaunamiems darbams, dideliems planams, tolimoms kelionėms. Bet kokie užmojai bent trumpam laikui yra sustabdomi kažkokios viską lemiančios jėgos.

„Nekenčiu miego“ – sako Kevin’o Space herojus politiniame dramos seriale „Kortų namelis“ – „jis sustabdo ir parklupdo netgi stipriausius žmones“.

Mūsų gyvenimas yra punktyras. Mes privalome sustoti ir daryti pertraukas, kad ir kokius svarbius darbus dirbtume. Net jei reiktų gelbėti pasaulį. Ar priimti naują įstatymą. Ar pastatyti namą. Ar nuvykti į kitą pasaulio kraštą.

Bet čia mes, lyg kokia suinteresuota pusė, su kuria niekas nenori tartis, norime būti dalyviai ir priimti sprendimus, kurių priimti mūsų niekas neprašo. Tik todėl, kad negalime susitaikyti su realybe, kad kažkokie kvaili biologiniai procesai mus varžo. Pliaupiam kavą, Red Bull'į ir gelbėjam pasaulį. Mėgstam greitą maistą ir jei valgyti būtina, tegu tai būna greitai, nes neturiu laiko.

Bet čia mes, lyg kokia suinteresuota pusė, su kuria niekas nenori tartis, norime būti dalyviai ir priimti sprendimus, kurių priimti mūsų niekas neprašo. Tik todėl, kad negalime susitaikyti su realybe, kad kažkokie kvaili biologiniai procesai mus varžo. Pliaupiam kavą, Red Bull'į ir gelbėjam pasaulį.

Mantas Kučinskas

Kalbančios galvos telike dažnai kalba apie tai, kas mums naudinga, sveika, ir prasminga. Kad būtume laimingi, sako jie, mums nereikia pinigų. Mums reikia mylinčių artimųjų. Tačiau visuomenės gyvenimo būdas, technologiniai procesai, politiniai sprendimai ir t.t. kuria mums kita alternatyvą, kuriai mes nuosekliai pasirašome neklausinėdami – laiko kurti artimus santykius nebelieka. Mes nepaisome mūsų prigimties ir laimę susikursime kitur ir patys, o ne paklusime kažkokiems prigimtiniams principams, kurie buvo surašyti be mūsų dalyvavimo ir palaiminimo.

„Visuomenės gerovė ir gal net visos žmonijos likimas yra mamų rankose“, – kartą kalbėjo viena gerai žinoma kalbanti galva per mano TV ekraną. – „Mamos turi turėti galimybę kurti artimą ryšį su savo vaikais, nes vaikams tai gyvybiškai svarbu. Tam, kad jie išaugtų pilnaverčiai visuomenės nariai. Nes šis poreikis yra natūralus vaiko raidos poreikis, jo teise".

Tačiau tai tik teisingos kalbos. Visuomenė eina ta linkme, kad mums visiems darosi normalu įsivaizduoti, kad kada nors, tikėkimės tolimesnėje ateityje, vaikus bus galima auginti inkubatoriuose kaip viščiukus. Taip naudingiau. Išmoksime, prisitaikysime, pakeisime prigimtį, evoliucionuosime.

Tačiau nuoširdus tikėjimas, kad galėsime evoliucionuoti į amžinai nemiegančius litrais pliaupdami kofeiną, nėra pats blogiausias dalykas. Nors sutikite – kraupoka kai pagalvoji.

Svarbiau yra štai kas. Esu tai girdėjęs apibūdinant skirtingais žodžiais: žmogiškas faktorius, žmogiški trūkumai, žmogiškos klaidos, blogis glūdintis širdyse ir panašiai. Tie visi išsireiškimai pavieniui neatspindi viso paveikslo, tačiau konkrečiame kontekste jais norima pasakyti tik viena. Šventajame Rašte tai apibūdinama kaip nuodėminga žmogaus prigimtis 1.

Nuodėminga prigimtis

Šie du žodžiai yra kiekvieno save mylinčio ir gerbiančio žmogaus siaubas. Pernelyg dažnai juos įgarsinantis ir primenantis pastorius, kunigas ar sielovadininkas rizikuoja susilaukti nemalonės ir kaltinimo negatyvumu. Šnairas humanisto žvilgsnis ir fraze: „neateinu į bažnyčia tam, kad mane čia kaltintu“ bus tiesus atsakas už tokį įžūlumą.

kodėl, po galais, mes verčiau atsisakysime daryti tai kas teisinga ir padėti kitam žmogui, vietoj to, kad suprastume ir priimtume tiesą apie žmogaus prigimtį ir liautumėmės puoselėti lūkesčius, kad Halkas pavirs balerina?Mantas Kučinskas

Nestebina. Nuodėminga prigimtis tai dar vienas nulemtas dalykas, kurio su mumis niekas nederino. O jei jau priešinamės prigimčiai, tai ir šiuo punktu privalu tai daryti. Nes neigti nuodėmingą prigimtį yra tiesiog lengviau, nei evoliucija per kofeiną. Bent jau taip atrodo.

Aną dieną teko dalyvauti gyvybiškai svarbiame susitikime, kur buvo sprendžiamas gyvybiškai svarbus klausimas. Kad jį išspręsti reikėjo sukurti keletą gyvybiškai svarbių naujų taisyklių, kurias bus privalu laikytis visiems. Buvo sugaišta daugybė laiko, kol pagaliau tai buvo padaryta. Ir tik tam, kad jau netrukus po to, kai taisyklės buvo paskelbtos, jos buvo sulaužytos. Žmogiškas faktorius.

Aš ne prieš taisykles. Tai tik pavyzdys. Mes kuriame taisykles, svajojame, kuriame visuomenę, santvarkas, gyvename idėjomis apie šviesų rytojų, gerovės valstybe ir panašiai. Nuolat ieškome tobulumo. Kuriame taisykles naiviai tikėdami, kad tai kažką išspręs, pagerins, sutaisys. Po kurio laiko mums prireikia naujų taisyklių, kurios priverstų mus laikytis ankstesniųjų. Tada dar daugiau taisyklių. Kai taisyklės nebeveikia, reorganizuojamės ir pradedame iš pradžių naiviai tikėdami, kad šį kartą pavyks.

Tai galima pailiustruoti naiviu pavyzdžiu apie tai, kaip Ji ieško tobulo jaunikio. (Arba Jis ieško tobulos moters). Ji kelia reikalavimus. Ieško To Vienintelio. Radusi iš pirmo žvilgsnio daugmaž panašų žmogų, netrukus nusivilia, supratusi, kad ir vėl tas pats: „visi vyrai kiaules“.

Po kurio laiko viskas prasideda iš pradžių. Reikalavimų sąrašas netrumpėja, o gal net, paskatintas ankstesnės nesėkmės, pailgėja. O tą vakarą sėdint restorane prie staliuko, susitikus jų žvilgsniams širdį nusmelkia nepažystamai pažystamas jausmas: „jis tobulas, su juo viskas bus kitaip.“

O, šventas naivume!

Šį pasipriešinimo prigimčiai kova mus nuteikia prieš mus pačius. Savyje mes ieškome tobulumo negailestingai taip pat kaip ir kituose. Vienu atveju užsimerkdami prieš savo trūkumus, įtikėdami savo neklystamumu, visa ko žinojimu, gebėjimu tiksliai žinoti kitų motyvus ir ką kas galvoja. Kitais kartais plakdami save be atvangos. Suklydau – blogas. Nenubėgau maratono – bevalis. Abu scenarijai veda į dar didesnę tragediją.

Ne, nepykite, neigti nuodėmingą prigimtį ir vadinti tai pozityvu yra apgailėtina saviapgaulė. Pozityvas, jei jau jo ieškote, yra štai kur: net ir turėdami nuodėmingą prigimtį mes galime judėti pirmyn.

Ne, nepykite, neigti nuodėmingą prigimtį ir vadinti tai pozityvu yra apgailėtina saviapgaulė. Pozityvas, jei jau jo ieškote, yra štai kur: net ir turėdami nuodėmingą prigimtį mes galime judėti pirmyn.Mantas Kučinskas

Tačiau dar svarbiau, kad tobulumo paieškos ir nuodėmingos prigimties neigimas daro tiesioginę įtaką mūsų tarpusavio santykiams. Nesvarbu kur: darbe, mokykloje, šeimoje, bažnyčioje. Visur.

Kartą vienas nuoširdus žmogus guodėsi man pasakodamas savo istoriją apie tai, kaip norėdamas padėti kitam nuoširdžiam žmogui, jis padarė klaidą, nes dabar suprato, kad juo buvo šlykščiai pasinaudota. Jis dalinosi savo nuoskauda ir uždavinėjo rimtus klausimus. Kaip galima padėti žmonėms, kai jie tokie apgaulingi? Jis, esą, daugiau niekada nepadės niekam, „nes per tai tik bėdos ir nervai“.

O aš jo tuomet paklausiau. Ar tu tiki evoliucija? Jis nustebęs pažiūrėjo į mane. Prie ko čia evoliucija? – paklausė? Na, – sakau, ar tiki, kad gepardas, pavyzdžiui, gali iš dėmėto staiga pasidaryti žvaigždėtas arba išmargintas hashtagais (tai toks "#" ženklas naudojamas socialiniuose tinkluose)? Arba juodaodis žmogus staiga pasidaryti margas kaip kalėdinis kiaušinis?

Nustebimas pašnekovo akyse pamažu virto supratimu. Jis buvo skaitęs Biblija. Suprato, prie ko čia gepardas ir jo dėmes 2. O aš dar kurį laiką mintyse dėliojau mintį, kuri ir paskatino mane rašyti šį straipsnį: kodėl, po galais, mes verčiau atsisakysime daryti tai kas teisinga ir padėti kitam žmogui, vietoj to, kad suprastume ir priimtume tiesą apie žmogaus prigimtį ir liautumėmės puoselėti lūkesčius, kad Halkas pavirs balerina?

Nuojauta manęs neapleidžia, kad jei mes statytume savo visuomenę, šeimos santykius, santykius darbo kolektyve ar bendruomenėje priimdami faktą apie nuodėmingą žmogaus prigimtį, mūsų santykių kokybė būtų visai kita? O atleidimo ir žmogiškumo sąvoka įgautų visai kitą prasmę?

Jėzus su pasididžiavimu save vadino Žmogaus Sūnumi. Sakau su pasididžiavimu, nes manau, kad panorėjęs jis galėjo savęs taip nevadinti. Turėjo tokią teisę.

Kartą vienas jo mokinys kreipėsi į Jėzų: „gerasis mokytojau“. Ir ką Jėzus jo maloniai paklausė: „kodėl vadini mane geru?“ ir pridūrė: „niekas nėra geras, tik Dievas“ (Lk 18:18–19).

Jis save priskyrė prie „negerų“. Nors galėjo atsistoti kitoje pusėje stiklinės pertvaros ir būti su mumis, bet ne vienu iš mūsų.

Tiems kas ieškote pozityvo štai dar vienas: o juk Jėzus puikiai žinojo apie nuodėmingą žmogaus prigimtį. Žinojo ir tai, kiek jam kainuos padėti žmonėms ir su jais tapatintis. Nežiūrint visko, jis neatsiribojo. Jis priėmę mus tokius, kokie esame. Ir mokė gyventi šioje realybėje. Mokė atleidimo apie jį kalbėdamas, ne kaip apie priedą prie gero elgesio normų, ne kaip savybę su tam tikromis išlygomis privaloma kiekvienam maloningam ir padoriam žmogui deramu laiku sugebėti parodyti gailestingumą. Bet kaip gyvenimo realybę, nuo kurios išsisukti nepavyks.

O aš jo tuomet paklausiau. Ar tu tiki evoliucija? Jis nustebęs pažiūrėjo į mane. Prie ko čia evoliucija? – paklausė? Na, – sakau, ar tiki, kad gepardas, pavyzdžiui, gali iš dėmėto staiga pasidaryti žvaigždėtas arba išmargintas hashtagais (tai toks "#" ženklas naudojamas socialiniuose tinkluose)? Arba juodaodis žmogus staiga pasidaryti margas kaip kalėdinis kiaušinis?Mantas Kučinskas

Jei nori šeimos, draugų, bendruomenės, visų pirma reikės išmokti atleisti. Suteikti progą. Dažnai ir avansu. Pirmiausia atleisti, o ne pulti įgyvendinti teisingumą. Mokėti atsiprašyti net ir tuomet, jei manai, kad nesi kaltas. Visos šios mintys išsakytos Jėzaus ne tam, kad apsunkinti mums gyvenimą. O tam, kad padėtų mums žinoti už ko griebtis, kai suprasime, kad evoliucionuoti nesiseka ir kai panorėsime ieškoti sprendimų atnešančių pokyčius. O tai neįmanoma, jei vienas kito atžvilgiu puoselėjame nepagrįstus lūkesčius. Sudarinėjame sąrašus reikalavimų ir stebėsimės, kodėl niekas nesugeba jų išpildyti, dėl to taikome aplink savo pyktį ir nusivylimą visais ir viskuo.

Jei ir toliau kursime šeimas, ryšius, bendruomenes, bažnyčias, gerovės valstybes, ir nuolat stebėsimės ir sielvartausime, kodėl vis kas nors, ką nors sumauna ir padaro ne taip. Jei darysime gerus darbus ir tikėsimės, kad visi visada tai įvertins. Kad niekas nepasinaudos gerumu, kad niekuomet nenukentėsiu. Kad sukurtos taisyklės leis mums turėti harmoningus santykius ir niekas niekada jų nesulaužys, kad vienas ar kitas nuoširdus žmogus mūsų niekuomet nenuvils, „nes jis ne toks“ – mes niekuomet nesukursime nieko patvaraus. Nes visa tai iliuzija paakinta prigimties neigimo. Tai taip pat naivu, kaip atėjus į bažnyčią tikėtis, kad jau kur kur, o čia tai renkasi tik ypatingi, geri, dori ir teisingi.

Tikėdami, kad mums pavyks kažkaip išaugti iš to, evoliucionuoti ir neigdami prigimti, gyvenimo pozityvesniu nepadarysime. Kartais net pagalvoju, kad ko gero mes nepriimame Jėzaus ir jo mokymo ne dėl to, kad netikime juo, o todėl, kad bijome priimti save. Bet tik tiesa mus išlaisvins. Ir nors kartais tas pasipriešinimas esamai realybei yra labai simbolinis ir daug pasakantis apie mūsų ilgesį prarastajam rojui, tiesa ta, kad mums šiandien reikia išmokti priimti kitą realybę ir ugdyti savyje savybes padedančias mums išlikti: gailestingumą, atleidimą, žmogiškumą.

Nuoširdžiai. Aš kartais pasimetu šio žodžio reikšmėje. Žmogiškumas. Susidaro įspūdis, kad žmogiškumu pridengiamos tam tikros savybės, kai stengiamasi jų nematyti ar jų nepaisyti. „Klysti žmogiška“, „aš tik žmogus“. Girdint šiuos išsireiškimus aplanko jausmas, kad esą pasiteisiname tuo, kad esu toks ir viskas. Nieko daugiau negaliu padaryti. Dažnai keliame sau klausimą: ar aš turėčiau tai toleruoti? Na, kalbu apie kitų klaidas. Ar turėčiau? Juk kiek galima.

Nuoširdžiai. Aš kartais pasimetu šio žodžio reikšmėje. Žmogiškumas. Susidaro įspūdis, kad žmogiškumu pridengiamos tam tikros savybės, kai stengiamasi jų nematyti ar jų nepaisyti.Mantas Kučinskas

Tačiau, šiandien surandu savyje kitą atsakymą. Kad žmogiškumas tai yra pripažinimas, kad šie visi mano ir kitų žmonių trūkumai yra nuolatiniai palydovai. Tai ne toleravimas. Tai faktas, negailestingas kaip diagnozė. Kai supranti ir užjauti, nes kita vertus puikiai žinai, ką reiškia ši vidinė kova, kai nori visada gerai, o išeina kaip visada.

Daugybė kartų tau pačiam reikėjo tokio supratimo priėmimo ir atleidimo. „Klysti žmogiška“, – pasakysite. Ne. Žmogiška yra tai pripažinti, priimti ir įsisąmoninti. Ne tik savo paties atžvilgiu. Tam, kad galėtum išmokti atleisti ir atjausti.

Nes žmogiškumas yra atijauta. O atjautos ir supratingumo mums labai reikia tam, kad būtume laimingi ir galėtume judėti pirmyn.

_________________________

1 Nuodėminga prigimtis, pasak Biblijos, yra pirmųjų žmonių puolimo pasekme. Po to kai Ieva nepakluso Dievui visi jų palikuonys šiame pasaulyje gimsta turėdami polinki į blogį. Ši tiesa Biblijoje aprašyta keletoje vietų:
Romiečiams 5 sk. 12 eil.: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“
Romiečiams 3 sk. 23 eil.: „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės.“
Mokytojo 7 sk. 20 eil.: „Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų“
2 Jeremijo 13 sk. 23 eil.: „Argi gali etiopas pakeisti savo odą, o leopardas – savo dėmes? Tad ar įgudę blogai elgtis galėtumėte daryti gera?“

Komentarai

Rašyti komentarą

  • reewold,

    Gta HahAlono purchasing cialis online HydayVes Propecia Online Australia

Jūsų komentaras