Atgal

Ne, malda, iš tiesų, nėra pokalbis

Rodney Reeves, dekanas Kurto Redfordo teologijos ir dvasininkijos koledže, bei Biblijos studijų profesorius Sautvesto baptistų universitete, yra knygos „Spirituality According to Paul: Imitating the Apostle of Christ“ autorius („InterVarsity“ leidykla).

„Tu manęs nesiklausai!“ - Mano dukra Ema ir aš svarstėme labai keblų klausimą: „Kodėl Dievas įsakė Izraeliui nužudyti savo priešus kanaaniečius?“

„Nesakyk, kad aš tavęs nesiklausau, tėti. Aš klausau. Tiesiog tu kartoji tą patį dalyką ir aš nesuprantu, ką nori pasakyti.“

Ji buvo teisi. Man atrodė, kad paprastas bendravimo modelis, kurio išmokau studijuodamas kalbas koledže, bus tinkamas. Šis modelis veikia šitaip:

  1. Aš (siuntėjas) turiu idėją (kurią graikai vadino „logos“);
  2. Aš vartoju žodžius („rhemata“) tam, kad išreikščiau savo idėją;
  3. Tu (gavėjas) išgirdęs mano žodžius („rhemata“) gauni tą pačia idėją („logos“), kurią turiu ir aš.

Tačiau pokalbis tokiu principu neveikia. Pokalbis negali būti sutrumpintas tarsi telegrafo aparatui, kuris perduoda idėjas gavėjui. Egzistuoja per daug kintamųjų, kurie sukuria trikdžius: prastas tarimas, nežodinis bendravimas, aplinkos triukšmas, asmeninės istorijos, kultūriniai skirtumai. Paprasčiausias tų pačių žodžių kartojimas vėl ir vėl ir manymas, jog nesisupratimas kyla būtent dėl gavėjo kaltės, yra naivus požiūris į pokalbį. Dėl to pokalbis taip pat gali virsti erzinančiu.

Kai kurie sako, kad Jis ideda mintis į mūsų galvas. Kiti sako, kad Jis nukreipia mūsų dėmesį į tam tikras Rašto vietas, kuriomis toliau su mumis bendraus tiesiogiai. Nors Dievui ir yra įmanoma bendrauti tokiais būdais, Naujajame Testamente Jis bendrauja kitaip. Rodney Reeves

Tai privertė mane pagalvoti apie maldą, kurią krikščionys apibūdina, kaip pokalbį su Dievu. Ar taip ir yra?

Tiesą sakant, dauguma maldų yra monologai. Aš papasakoju Dievui apie ką galvoju ir tada mano malda būna baigta. Bendravimas būna vienpusis. Dažniausiai savo maldų aš net neišreiškiu balsu. Aš tiesiog pateikiu kelis žodžius savo galvoje. Žinoma, Dievui tai nėra kliūtis. Jis jau žino visas mano mintis (139 Psalmė 4 eil.). Jei Dievas gali skaityti mano mintis, neverta jaudintis, kad Jis manęs nesupras.

Bet jei Biblijoje vaizduojamas viską pats suprantantis Dievas yra ne vien gavėjas, bet ir siuntėjas, kaip Jis galėtų mums „atsakyti“? Kai kurie sako, kad Jis ideda mintis į mūsų galvas. Kiti sako, kad Jis nukreipia mūsų dėmesį į tam tikras Rašto vietas, kuriomis toliau su mumis bendraus tiesiogiai. Nors Dievui ir yra įmanoma bendrauti tokiais būdais, Naujajame Testamente Jis bendrauja kitaip.

Žodinis Dievo bendravimas

Maldoms Biblijoje nėra naudojamas pokalbis. Malda joje apibūdinama kaip šlovinimas, raudojimas, padėka, išpažintis ir prašymas – vienpusiai veiksmai.

Tačiau nevisuomet tai būna tik vienpusis bendravimas. Po to kai Jėzus pasimeldė, kad Tėvas pašlovintų Jo vardą, „iš dangaus ataidėjo balsas“ ir pasakė „aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ (Jono 12-28). Kai kurie žmonės minioje pavadino šį garsą griaustiniu, o kiti sakė, kad tai buvo angelo balsas (Jono 12:29).

Maldoms Biblijoje nėra naudojamas pokalbis. Malda joje apibūdinama kaip šlovinimas, raudojimas, padėka, išpažintis ir prašymas – vienpusiai veiksmai.

Rodney Reeves

Jėzus konkrečiai neįvardijo, kad garsas sklido iš Dievo ir pavadino tai tiesiog „tas balsas“ (Jono 12:30). Vis dėlto kitais atvejais, dangiškasis balsas buvo įvardintas, kaip atsiradęs tiesiogiai iš Dievo (Mato 3:17, 17:5; Apsireiškimo Jonui 4:1).

Kai Paulius meldė Dievo, kad ištrauktų iš jo kūno erškėčius, Viešpats atsakė: „Gana Tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Korintiečiams 12:9). Ar Paulius girdėjo Jo balsą ar tiesiog pajautė Dievo atsakymą kokiu nors dvasiniu ar protiniu būdu, mes nežinome. Tačiau yra įmanoma, kad Dievas su juo kalbėjo žodžiais. Galiausiai, Paulius girdėjo dangišką balsą, kalbantį su juo kelyje į Damaską (Apaštalų darbų 9:3–6).

Iš visų Naujojo Testamento atvejų, kai Dievas atsako, Pauliaus patirtis Jeruzalėje yra arčiausiai to, kas galėtų būti malda, kaip dialogas (Apaštalų darbų 22:17–22). Paulius meldėsi ir Jėzus įsakė jam pasitraukti iš Jeruzalės, kad išvengtum persekiojimo. O Paulius atsakė: „Nepakaks pasitraukti iš Jeruzalės. Mane atpažins žmonės visose krašto sinagogose.“ Jėzus atsakė: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis.“

Tokios situacijos Naujajame Testamente yra retos, netgi tarp Jėzaus ir Pauliaus.

Atvejai, kai yra atsigręžiama į Raštą maldos metu, Naujajame Testamente yra dar retesni. Tačiau tai nereiškia, jog Raštas neįtakojo ankstyvųjų tikinčiųjų maldų.

Po to, kai Sanhedrino teismas suėmė, ištardė ir paleido Petrą ir Joną, Kelio pasekėjai šnekėdamiesi su Dievu garsiai meldėsi ir citavo „Apaštalų darbus“. Tačiau tai, ką Lukas nupasakoja šioje vietoje, skiriasi nuo įprastos moderniosios meldimosi Dievui praktikos su atversta Biblija, ieškant Jo atsako Rašte.

Naujojo Testamento laikais, dauguma žmonių neturėjo asmeninių Rašto kopijų. Jie turėjo lankytis sinagogoje arba šventykloje, kad jį išgirstų. Tikintieji ne vien klausydavosi, jie cituodavo Raštą ir giedodavo Giesmes. Dievo Žodį daugelis mokėjo mintinai. Štai kodėl ankstyvieji tikintieji galėdavo dėstyti Rašto ištraukas iš atminties, kai melsdavosi. Raštas jiems buvo labiau kaip pagalba pokalbiams su Dievu, nei tam tikras Dievo atsakas į jų tiesioginius prašymus.

Taip, kaip kartais mes nežinome, kaip atsakyti kitiems, taip pat kartais nežinome ir kaip melstis. Kartais, kai neturiu jėgų ar tikėjimo melstis, viskas, ką galiu daryti, yra dejuoti, žinant, kad Dievas supranta mano susierzinimą ir skausmą.

Rodney Reeves

Tai išliko ir iki šių laikų. Visai neseniai meldžiausi per planinę operaciją atliekamą mano dukrai Greis. Aš prisiminiau Rašto įkvėptos dainos žodžius: „Viešpatie, Tu esi daug vertingesnis už sidabrą. Viešpatie, Tu esi daug brangesnis už auksą. Viešpatie, Tu esi daug gražesnis už deimantus ir niekas, ko aš trokštu, neprilygsta Tau.“ Atrodė, tarsi pati Dvasia „šnekėjo man išminties žodžius“ tam, kad atgręžtų mano širdį į Jį ir nuramintų mane (Patarlių 3:14–15).

Žodžiais nenusakomas atsakas

Jei norime suprasti kiek malda gali atitikti pokalbį, turime apmąstyti Šventosios Dvasios veiksmus. Kaip pasakė Paulius: „Mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm“ (Romiečiams 8:26).

Neretais atvejais socialiniame diskurse atsakui į pribloškiančias žinias žmonės vartoja išsireiškimą: „Nėra žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti...“ Kartais nežodinis bendravimas pasako daugiausiai. Pavyzdžiui, motinos, kurios kūdikis mirė, arba tėvo, kuris prarado savo vaiką automobilio avarijoje, dejonės pasako labai daug. Ir jeigu kada nors bandėte paguosti artimą tokioje situacijoje, kaip šios, pastebėjote, kad žodžiai dažniausiai sukelia dar daugiau skausmo. Kas guodžia iš tikrųjų, tai nežodinis bendravimas – apkabinimas, arba tiesiog buvimas kartu.

Taip, kaip kartais mes nežinome, kaip atsakyti kitiems, taip pat kartais nežinome ir kaip melstis. Kartais, kai neturiu jėgų ar tikėjimo melstis, viskas, ką galiu daryti, yra dejuoti, žinant, kad Dievas supranta mano susierzinimą ir skausmą. Pasak Pauliaus, toks meldimosi būdas yra tas, kuriam Dvasia mus ir įkvepia. Malda nėra pririšta prie suprantamos žmonių kalbos. Dievas ne tik supranta, bet ir skatina nežodinį bendravimą.

Turbūt taip Dievas dažniausiai bendrauja ir su mumis. Atsakyta malda (kai viskas susiklosto taip, kaip mes ir prašėme) yra Dieviškojo nežodinio bendravimo forma. Melsdamiesi, kažko prašydami, mes tikimės, kad Dievas išgirs mūsų prašymus ir atitinkamai patenkins mūsų norus. Galbūt Jis mums neatsakys žodžiais, tačiau jis būtinai atsakys.

Turbūt taip Dievas dažniausiai bendrauja ir su mumis. Atsakyta malda (kai viskas susiklosto taip, kaip mes ir prašėme) yra Dieviškojo nežodinio bendravimo forma.

Rodney Reeves

Naujajame Testamente yra daugybė Dieviškojo nežodinio bendravimo pavyzdžių. Kai 11 apaštalų paklausė Dievo, kas turėtų pakeisti Judą Iskarijotą, burtas krito Motiejui (Apaštalų darbai 1:24–25). Kai ankstyvoji bažnyčia meldė drąsos iškęsti persekiojimus, Dievas sudrebino jų susirinkimo vietą ir vėl pripildė visus savo Dvasia (Apaštalų darbai 4:29–31). Kai Dievas atsakydamas į maldą, tikintiesiems atsiuntė angelą, kad duotų nurodymus ir pažadėtų dovanas (Evangelija pagal Luką 1:11–17, Apaštalų darbai 10:1–8).

Jei maldą isivaizduosime kaip žodinį dialogą, be abejonės liksime nusivylę. Bet jei suprasime, kad Dievas atsako ne žodžiais, pradėsime matyti jo meilę ir ištikimybę naujai. Net ir tokiu atveju, mes dažnai nesuprantame jo nežodinių užuominų. Dievas sako, kad mus myli, tačiau mes nevisuomet jo meilę jaučiame. Dauguma žmonių meldžiasi: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien,“ tačiau jie ir toliau badauja. Jėzus skelbia: „Dievo karalystė prisiartino“ (Morkaus 1:15), tačiau kur yra teisingumas? Ir kai prikaltas prie kryžiaus Jėzus šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Morkaus 15:34), atsako iš aukštybių nebuvo. Dangus užtemo ir žemė sudrebėjo. Dievas atrodė rūstus.

Dieviškasis atlygis, didžiausias Dievo atsakas blogiui, neteisybei, nuodėmei ir mirčiai (kuris galėtų būti pavadintas Dieviškojo nežodinio bendravimo įkūnijimu) – tai Kristaus prisikėlimas. „Kaip Dievas prikėlė Viešpatį, – sako Paulius, – prikels ir mus savo jėga“ (1 Korintiečiams 6:14). Gali kilti pagunda manyti, kad blogis, kančia ir mirtis byloja apie Dievo tylą. Tačiau tai yra tik aplinkos triukšmas ir vieną dieną jis bus nutildytas kartą ir visiems laikams. Dievo žodis bus paskutinis, kai Jis prikels mus iš mirusiųjų, kai tapsime išklausytos maldos įsikūnijimu.

O iki tol, nuolat melskimės: „Mūsų Viešpatie, ateik“ (1 Korintiečiams 16:22, Apreiškimas Jonui 22:20). Dievas supranta mūsų padėtį ir jam niekada neatsibosta mūsų pokalbiai (Luko evangelija 18:1-5), nes Jis pats juos ir pradėjo (Jono evangelija 1:1-14).

Komentarai

Rašyti komentarą

  • Renata,

    Net nustembi, kaip praplečia siaurą maldos suvokimą! Ir duoda daug informacijos, kaip bendrauti mums patiems! Dėkoju už naudingą straipsnį!

  • Birutė Končiutė,

    Dangus jau buvo užtemęs 3 valandas, kai Jėzus ištarė: Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane apleidai? O kai atidavė savo dvasią Dievui, tada drebėjo žemė. Toks būtų nedidelis patikslinimas :)

Jūsų komentaras