Atgal

Mintis, kuri mąsto save? Krikščionybė ir logika

Skot Olifint

Ar A yra lygu A? Atsakymas į šį klausimą, žinoma, yra „taip“, tačiau kiek platesnis klausimas būtų: „kaip krikščionys turėtų galvoti apie logiką?“ Jeigu Šventasis Raštas liepia mums tikėti paradoksaliais dalykais, kaip galime tikėti ir tuo, kad tokie prieštaravimai yra opi problema. Tai klausimai yra sudėtingi, jie turiu daug painių vingių, įvairių klystkelių ir skirtingų atsakymų. Beveik neįmanoma teisingai paaiškinti logikos sudėtingumo ir jos paskirties, tam turint tik tiek nedaug vietos.

Prieš atsakydamas į klausimą aš pabandysiu pateikti bendrus kriterijus, pagal kuriuos galėtų vykti produktyvi diskusija apie logiką (ir susijusius dalykus), tiek Bažnyčioje, tiek apologetikos srityje. Iš tikrųjų, aš tikiuosi (galbūt tuščiai) šią temą išnagrinėti daugiau iš pastoracinės, o ne filosofinės, pusės. Didžioji dalis dalykinės literatūros apie šį dalyką yra skirta tik specialistams. Kai kuriems tai gali būti labai naudinga, tačiau likusieji dažniausiai susiduria su šiomis problemomis ne tokiame specialiame lygyje. Taigi, žemiau vardinu principus, apie kuriuos žmonėms, besidomintiems krikščionišku požiūriu į logiką, būtų naudinga pagalvoti, o gal net ir pritaikyti. Kadangi kalbame apie logiką, kai kurie dalykai gali tapti pakankamai painūs, net ir pačiame pradiniame lygmenyje.

Yra du itin svarbūs pagrindiniai principai, kuriuos krikščionys turėtų įsisavinti, jei pamatytume, kad mūsų argumentus susijusius su paradoksu, logika ir prieštaravimais patvirtina Dievo žodis arba Dievo pasaulis. Žodį „įsisavinti“ aš vartoju tyčia. Principai, apie kuriuos kalbėsiu toliau yra tie, kuriuos dauguma krikščionių galėtų patvirtinti. Tačiau krikščioniško mąstymo ir apologetikos srityse, šie principai turėtų būti įdėmiai apmąstyti ir asimiliuoti su šiandien įprastu, atkurtu ir atnaujintu pagal mūsų žinias mąstymu.

Kai kalbame apie tokius dalykus, patvirtinti yra viena, o įsisavinti ir asimiliuoti yra visai kas kita. Todėl, skaitymo metu, šiems principams suprasti gali prireikti šiek tiek turiningo apmąstymo.

Apie pirmąjį principą jau kalbėjome ankstesniuose straipsniuose – tai yra autoritetas. Kai mes, krikščionys, tvirtiname, kad Šventasis Raštas yra pamatinis autoritetas, mes ne vien susitelkiame ties tikėjimu, kad Biblija yra autoritetas, nors šis tikėjimas yra labai svarbus. Dievo Žodis yra autoritetas, nesvarbu ar mes tikime tuo ar ne. Taip pat mes sakome ne vien tai, kad Šventasis Raštas yra mano autoritetas (nors tai yra tiesa), tarsi Biblija būtų kaip tėvų autoritetas – tu turi savo, o aš savo. Kai krikščionys pripažįsta Šventojo Rašto autoritetą, ką mes visų pirma tuo pripažįstame, yra tai, kad Šventojo Rašto mokymai yra tikra tiesa (Jono 17:17), o taip pat ir tai, kad mes (ir visi kiti) privalome juos priimti, patvirtinti, jais tikėti ir veikti tik pagal juos (Apaštalų darbai 17:30).

Patvirtindami Biblijos autoritetą mes sakome, kad ji yra pagrindinis mūsų žinių ir elgesio orientyras, o specialus terminas tai pavadinti yra – principas (lot. principium – pradžia, pagrindas). Mes patvirtiname tai, ko moko Biblija ir atmetame tai, ką atmeta ji. Taip pat atmetame visus kitus galimus mūsų mąstymo ir gyvenimo orientyrus.

Tačiau Šventasis Raštas neegzistuoja tiesiog pats vienas, jis egzistuoja natūralaus Dievo apreiškimo kontekste. Taigi, Šventojo Rašto paskirtis nėra atskleisti sudėtingas detales apie kiekvieną dalyką (nors jis ir papasakoja mums apie viską po truputį, pvz. viskas yra sukurta, viską valdo Trivienis Dievas, viskas yra pavaldu tik Jam). Jo paskirtis taip pat nėra suteikti mums tikslius nurodymus apie kiekvieną gyvenimo aspektą. Pavyzdžiui, norintis vesti krikščionis neturėtų Šventajame Rašte ieškoti atsakymo su kuo jam tuoktis. Pasak Šventojo Rašto, jis turėtų vesti moterį, kuri yra krikščionė. Kitais atvejais, biblinės išminties principai turėtų dominuoti.

Šventasis Raštas yra mūsų pamatinis autoritetas, todėl jo paskirtis yra buvimas pirmuoju ir paskutiniuoju mūsų apeliaciniu teismu. Viskas, kuo tikime yra kilę iš Dievo apreiškimo, todėl visa tai gali būti tinkamai suprasta tik jei tai yra paimta iš Šventojo Rašto. Taip pat, viskas, kuo nusprendžiame tikėti turi sutapti su tuo, ko moko Šventasis Raštas. Tačiau mes neturėtume tikėti tuo, kas nesutampa su Šventojo Rašto mokymu, nesvarbu ar tai būtų pradinė mūsų mintis ar išvados.

Taigi, pagalvokime apie visa tai logikos kontekste. Žinoma, Biblija nebus supriešinama su logikos vartojimu, bent jau ne daugiau nei ji yra supriešinama su kalbos vartojimu. Bent jau tol kol šie dalykai yra paremti pamatinių Šventojo Rašto tiesų. (Čia turėčiau paminėti, kad Biblijoje be jokios abejonės naudojama tiek logika, tiek kalba, tačiau nėra naudinga teigti, kad Biblija įtakoja logiką ir kalbą, bent jau ne daugiau nei galėtume pasakyti, kad Biblija įtakoja rašymo priemones, rašalą, žmones ir t.t. Tokios prielaidos yra daug svarbesnės ontologijai ir epistemologijai, nei logikai ir kalbai.) Viena tokių tiesų yra visai paprasta (nors kai yra kalbama apie logiką, kai kurie susiduria su problemomis). Prieš pasaulio sukūrimą buvo tik vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Nieko, išskyrus Dievą, daugiau nebuvo. Nebuvo erdvės, kuri Jį varžytų, nebuvo ir laiko, kuris diktuotų jo egzistavimą. Buvo tik Trivienis Dievas. Jis neegzistavo kažkur ar kažkada. Jis tiesiog buvo.

Ką tai reiškia logikai yra aišku. Prieš pasaulio sukūrimą logikos nebuvo. Žinoma, Dievas mąstė ir taip pat Dievas žinojo. Bet tas mąstymas ir tas žinojimas buvo pats Trivienis Dievas. Dievas nebuvo/nėra tas, kuris žino ir galvoja pagal logikos principus, ar pagal tam tikrus nurodymus. Taip yra todėl, kad Dievas nėra sudarytas iš kelių dalių. Visa tai, kas Jis yra, yra identiška tam, kas Jis yra.

Kai Dievas kūrė, jo Kūrinija atspindėjo Jo charakterį. Tačiau ji atspindėjo tik jo charakterį, o šis nėra identiškas Jam. Taigi ji atspindi Jį, bet tik todėl, kad taip buvo sukurta. Kai dangūs skelbia Dievo šlovę (Psalmynas 19:2), jie skelbia tik tą šlovę, kuri yra tik Dievo ir iš Jo. Visą Kūrinija yra Dievo atspindys ir šios Kūrinijos aukščiausias taškas yra vyras ir moteris, kurie taip yra tik Dievo atvaizdas. Kaip šios situacijos analogas, mums galėtų padėti veidrodinio atspindžio įsivaizdavimas. Jūsų atvaizdas, kurį matote veidrodyje atrodo taip, kaip atrodote Jūs. Tačiau šis atvaizdas nesate Jūs. Jis turi visai kitas savybes – jis nėra trimatis, jis neturi tikro kūno ir kaulų, jis yra visiškai priklausomas nuo Jūsų buvimo, jis yra ribojamas paties veidrodžio ir t.t. Tiesą sakant, jei mes galėtume padalinti šį veidrodinį atvaizdą į jo sudedamąsias dalis, būtų beveik neįmanoma jame pažinti savęs.

Taigi, tas pats galioja ir logikai. Logika yra sukurtas atspindys, Dievo charakterio atspindys. Ji, kaip kalba, yra bendravimo priemonė ir net tiesos skleidimo priemonė. Tačiau ji nėra galutinis tiesos arbitras, taip pat ji nenulemia tiesos, nes tik pats Dievas tai gali. Pasitelkdamas kalbą ir logiką Jis perduoda mums tiesą. Galima sakyti, kad šie dalykai yra Jo Kūrinijos dalis. Tačiau kalbant apie jo esminę Trivienę esybę, jis nėra ribojamas nei vienos iš jų – abi jos yra Jo kūrybos išraiška. Dievas yra ribojamas tik Savo paties prigimties, daugiau nieko.

Taigi, pažvelkime į vieną iš Aristotelio silogizmų, kaip logikos ir tiesos santykio pavyzdį:

  • Visi žmonės yra mirtingi
  • Sokratas yra žmogus
  • Todėl Sokratas yra mirtingas

Logikai šį silogizmą naudoja pagrindinėse savo logikos vadovėliuose. Todėl kyla klausimas: „Ar šis silogizmas (arba argumentas) yra teisingas?“ Tam, kad atsakytume į šį klausimą turime žinoti kiek teisingų prielaidų turi būtisilogizme tam, kad silogizmas būtų teisingas. O atsakymas yra (būgno tratėjimas) – nei vienas.

Teisingas silogizmas paprasčiausiai sako, kad jei jo prielaidos yra tiesa, jas būtinai seks išvados. Tačiau jis nesako ar šios prielaidos yra tiesa. Tam mes turime atsakyti į kitą loginį klausima: „Ar šis silogizmas yra pagrįstas?“ Tam, kad atsakytume į šį klausimą, turime žinoti ar pats silogizmas yra teisingas ir ar jo prielaidos yra tiesa. Kitaip tariant, argumentas gali būti teisingas net jei ir jo prielaidos nėra tiesa. Tačiau pagrįstas argumentas yra truputį kitoks. Jei argumentas yra pagrįstas, turi būti pagrįstumas, o taip pat ir visos prielaidos privalo būti tiesa.

Bet ar Aristotelio silogizmas yra pagrįstas? Tam, kad tai sužinotume, turime patvirtinti, kad prielaida, jog visi žmonės yra mirtingi yra tiesa. Tačiau ar tai tiesa? Šiuo atveju mūsų tikslas yra nebūti pernelyg pedantiškais. Mūsų tikslas yra pabrėžti tai, kad jeigu mes norime išsiaiškinti tiesą pasitelkdami logiką, kaip orientyrą ir instrumentą, ji turi turėti tam tikrą pagrindą. Ji priklauso nuo Dievo tiesos ir Jo egzistavimo, ji pati nenulemia šios tiesos.

Antrasis principas, kurį krikščionys turi įsisavinti yra tai, kad Dievas yra trivienis. Kaip jau minėjau, krikščionys tai patvirtina, todėl ir mes, norėdami save vadinti krikščioniais, turime tai patvirtinti. Tačiau, bent jau kai kuriuose kontekstuose mes visai nenoriai priimame šią šlovingą tiesą. Pavyzdžiui, štai ką apie Trejybę sako Džonas Kalvinas:

Šie Grigaliaus Nazianziečio žodžiai mane itin žavi:„Aš negaliu galvoti apie vieną, nes staiga mane apsupa trijų didybė; taip pat negaliu išskirti šių trijų, nes tuomet ir vėl grįžtu prie vieno.“

Šie Kalvino cituojami Grigaliaus žodžiai suteikia esminį ir svarbų, neįtikėtiną ir viską keičiantį atspalvį tiek mūsų mąstymui, tiek gyvenimui.

Šiuo metu skaitytojai gerai supranta, kad aš vis dar neapibrėžiau, kas yra logika. Kai kurie vadovėliai apibūdina logiką kaip „išvadų mokslą“. Dažniausiai, kai yra kalbama apie šiuos dalykus, manoma, kad logika turi būti apibendrinama tapatybės dėsniu (A = A), ir/arba prieštaravimo dėsniu, kuris gali būti nusakomas (A ≠ -A).

Dabar įsivaizduokite, kad apie šiuos dėsnius mes galvojame atsižvelgdami į Kalvino cituojamus Grigaliaus žodžius. Bent jau dalis šios citatos sako, jog galvoti apie Dievą, kaip krikščioniams, nėra tikslu. Kadangi esame krikščionys, tą akimirką, kai pradedame galvoti apie „vieną“ Dievą, mes iškart įsivaizduojame tris, o tuomet iškart vėl grįžtame prie vieno.

Kitaip tariant, pagrindinė realybė, kurioje egzistuoja tik Trivienis Dievas, neatitinka „A = A“ ar „A ≠ -A“ lygčių. Žinoma, mes galime patvirtinti, kad „Dievas = Dievas“ arba, kad „Dievas ≠ -Dievas“, tačiau šie teiginiai tinkamai neatspindi Dievo trivienybės. Kai galvojame, kad „Dievas = Dievas“ iškart įsivaizduojame, kad „Dievas = Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia“, o tada ir vėl grįžtame prie „Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia = Dievas“. Taip pat mes suprantame, kad „Tėvas ≠ Sūnus, Tėvas = Tėvas“. Net jeigu visa tai ir patvirtiname, atsižvelgdami į jų esmę, suprantame, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra identiški.

Visa tai nereiškia, kad mes turėtume perrašyti logikos dėsnius. Kaip jau minėjome, šie dėsniai atspindi tik dalį trivienės Dievo esybės. Dalykai, kuriuos aptariame šiame straipsnyje, remiasi šiais dėsniais. Tačiau mūsų tikslas yra priminti, kad šie dėsniai negali ir niekada nebuvo sukurti funkcionuoti atskirai nuo pasaulio, taip pat, kaip ir mūsų supratimas apie „Dievą“ nėra atskirtas nuo jo esybės, kaip „vieno“ ir kaip „trijų“ – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Krikščioniškame tikėjime yra tam tikrų pagrindinių ir pamatinių tiesų, kurios mums išlieka paradoksalios. Dievo trivieniškumas yra viena iš tokių tiesų. Sakydami, kad šie dalykai yra paradoksalūs, galvoje turime ne vien tai, kad mūsų protas neturi pakankamų intelektinių išteklių šias tiesas perprasti. Mes taip pat sakome (kaip Šventasis Raštas ir reikalauja), kad šios tiesos reiškia ir lemia viena kitą, todėl tvirtinti vieną be kitos yra tiesiog neteisinga.

Pavyzdžiui, Aristotelis teigė, kad Dievas buvo ir turėjo būti „mintis, kuri mąsto save.“ Jis manė, jog jokiu kitu būdu neįmanomapatvirtinti šio dievo „dieviškumo“, tik jei jis būtų visiškai nepriklausomas, nuo visko atsiribojęs, net ir nuo mąstymo apie ką nors kitą, išskyrus save. Aristotelio Dievas (ir tai ne sutapimas) atitinka Aristotelio požiūrį į logiką. Aristoteliui A = A reiškia dievas = dievas. Palyginti šį dievą su kuo nors kitu būtu tiesiog sunaikinti jo dievišką esybę. Tik jei šis dievas yra nesusijęs su niekuo, jis gali būti tas, kas yra. (Beje, Islamas turi tą pačią problemą su savo dievu. Tam, kad jis būtų kuo yra, jis privalo būti nesusijęs su niekuo.) Vienintelis Dievas, kuriuo Aristotelis tikėjo, buvo abstraktus dievas, kuris neturėjo jokio ryšio su niekuo.

Taigi kokia yra apologetikos reikšmė mūsų aprašytiems principams? Aš paminėsiu tik kelis, o kitus paliksiu jūsų namų darbams.

Pirmiausia, jei logika yra Trivienio Dievo atspindys ir atvaizdas, tik Jis gali suteikti jai motyvą ir pateisinimą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tik krikščionys gali naudoti logiką. Visi žmonės ją naudoja. Tačiau kiek kitaip negu ją skirta naudoti. Jei jos pagrindas yra Trivienis Dievas, tuomet mes galime (ir privalome) pripažinti tapatybės ir prieštaravimo dėsnius, o taip pat suprantame (tai pripažįsta ir logikai), kad šie dėsniai savimi ir apie save pasako labai nedaug. Teisingas šių dėsnių taikymas reikalauja, kad mes matytume tiek vienybę (A = A), tiek įvairovę (analogišką A ≠ -A), kurios taip pat egzistuoja Trivieniame Dieve, kuris yra ir Vienas ir Trys. Taigi bet kuris netikintis, kuris teigia, kad logika yra universalus dėsnis, atskirtas nuo krikščionybės, turės kai ką paaiškinti ir šis paaiškinimas galų gale bus bergždžias.

Antra, jei kas nors teigia, kad toks krikščioniškas požiūris turi tam tikrų prieštaravimų Biblijoje ar kur kitur, mes jau turime atsakymą. Jei Šventasis Raštas ir Trivienis Dievas yra mūsų pamatas, tuomet visi paradoksai, kurių mus moko Jo Žodis, yra tiesa, nes abi šios pusės viena kitą papildo ir reikalauja. Jei egzistuoja vienas paradoksas, tuomet iškart atsiranda ir kitas. Visos kitos tiesos, kurios gali atrodyti prieštaraujančios viena kitai, ar jos būtų šiame pasaulyje, ar Dievo Žodyje, jei jos viena kitos nepapildo, nenulemia ar nereikalauja, jas reikia persvarstyti iš naujo.

Pavyzdžiui, man ne vieną kartą buvo užduotas klausimas, panašus į šį: „Jei tu pripažįsti, kad Dievas yra ir Vienas ir Trys, arba tai, kad Kristus yra ir Dievas ir žmogus ir šios tiesos atrodo pakankamai nesuderinamos, tai kodėl negali pripažinti ir to, kad Kristus mirė ne vien už savo žmones, bet ir už visus kitus?“ Atsakymas į tokį klausimą reikalauja pilnesnio atsakymo, o jis sako, kad atpirkimo dydis Šventajame Rašte nėra pateikiamas kaip paradoksas, ne vien dėl to, kad teiginiai „mirtis už Jo žmones“ ir „mirtis už visą pasaulį“ papildo, nulemia ir reikalauja vienas kito, o tiesiog todėl, kad jie nėra skirti būti suprasti, kaip paradoksai. Taigi, tas pats galioja ir kitiems nesutarimams bei tariamiems prieštaravimams Biblijoje. Paradoksų darna, kurios moko Šventasis Raštas, yra skirta padėti mums suprasti kaip tai ir visa kita, ko moko Šventasis Raštas yra susiję tarpusavyje.

Kaip ir minėjau, ši diskusija gali tapti pakankamai paini. Manau, jog daugumos krikščionių ji nekamuoja. Nepaisant to, pamatiniai principai aptarti prieš tai – tai, kad tik Trivienė Dievo esybė ir Jo tiesa privalo diktuoti tai, kaip mes mąstome ir elgiamės – yra labai svarbūs ne tik mūsų požiūriui į logiką, bet ir mūsų požiūriui į gyvenimą. Garbė vieninteliam Dievui!

Straipsnis pirmą kartą publikuotas: Reformation21

Komentarai

Rašyti komentarą

Jūsų komentaras