Krištolinio rutulio gudrybė
1969 m. rugpjūčio pradžioje meksikiečių pranašautoja Marija Grapjeta surengė viešą seansą vienoje koplytėlėje netoli savo namų Holivude. Seanse dalyvavusi aktorė Šaron Tait įteikė jai šaliką ir uždavė keletą klausimų. Marija akimirkai užsimerkė. Po to sušuko: „Tai baisu, baisu! Aš negaliu tęsti seanso! Bėkite, bėkite – jūs privalote šį vakarą išeiti!“ Kartu su Šaron Tait buvo trys jos draugai, teatro bendradarbiai – Džėjus Sebringas, Abidžein Foldžer – ir lenkas Voitekas Frikovskis – aktorės draugas. Jau keletą kartų Marija mėgino išpranašauti ateitį tiems žmonėms, bet kiekvieną kartą būdavo priversta sustoti, nes matydavo kraują, kažką baisaus ir ją pradėdavo pykinti. Pranašautoja pasakojo tai, ką matė, ir ragino, kad jie kuo greičiau išeitų, nes paskui bus per vėlu. Dalyvavusieji seanse koplyčioje neturėjo nė menkiausio supratimo, ką tai galėtų reikšti. Tait ir jos draugai išėjo iš seanso labai įsižeidė ir nusiminę. Baigiantis savaitei, visi keturi buvo žiauriai nužudyti. Iš kur Marija tai sužinojo? 1975 m. lapkričio 2 d. pranašautoja Miki Dan per Majamio radiją paskelbė: „Vasario mėnesį bus daug aukų – daugiau nei žemės drebėjimo Nikaragvoje metu. Gvatemala bus sunaikinta, mes nieko negalėsime padaryti, kad užkirstume tam kelią“. Vasario ketvirtą pranašystė išsipildė. Iš kur ji žinojo? Graikų pranašautoja Marija Papapetro teisingai išpranašavo 1972 metų Miuncheno Olimpinių žaidynių tragediją. Džeklina Istland numatė abu pasikėsinimus į Džeraldą Fordą. Ralfas Kampas išpranašavo žemės drebėjimą Rumunijoje. Lilijana Kosbi numatė epidemiją, vadinamą „legionierių liga“. Kalbama, kad Valerija Morison užrašė nemažai tikslių pranašysčių apie įkaitų pagrobimą ir riaušes Vašingtone, kurias organizavo viena religinė grupė. Be abejo, jūs girdėjote, kad brolių Kenedžių ir Martyno Liuterio Kingo nužudymus išpranašavo daugelis pranašautojų. Sąrašą dar būtų galima tęsti, ir jis būtų gana įspūdingas. Iš kur pranašautojai taip tiksliai nuspėja ateitį? Žinoma, galima sudaryti sąrašą neišsipildžiusių pranašysčių. Jis taip pat bus įspūdingas. Džeinė Dikson vadinama pranašautoja, kuriai nėra lygių. 1976 m. ji išpranašavo pasikėsinimą į Džeraldą Fordą, kuris turėjo įvykti viename iš šiaurinių miestų. Prezidentas turėjo būti sužeistas. Džeinė pasakė, kad jis atsistatydins dar iki partijos suvažiavimo, kuriame turėjo būti išrinktas kandidatas į prezidentus. Šalies prezidento pareigas eis Nelsonas Rokfeleris. Nė viena iš tų pranašysčių neišsipildė. Ji taip pat pranašavo, kad Džimis Karteris laimės rinkimus, nes viešo disputo metu nugalės Ronaldą Reiganą. Tai buvo teisinga tik iš dalies. Ji taip pat tvirtino, kad Džordžas Volesas, senatorius Džeksonas, Morisas Udalis ir Tedis Kenedis nepateks į ovalinį kabinetą per lapkričio rinkimus. Šios teisingos pranašystės bent kiek atstatė jos gerą vardą. Centrinis žurnalo „National Incourier“ aplankas buvo užpildytas dar dešimties pranašautojų pranašystėmis, skirtomis antrajam 1976 m. pusmečiui. Peržiūrėjęs juos, aš neradau nė vieno išsipildžiusio, kiek man žinoma, išskyrus Džimio Karterio išrinkimą. Tai, beje, buvo galima numatyti ir neturint ypatingų pranašautojo gabumų. Be kitų pranašysčių buvo išpranašautas labai stiprus žemės drebėjimas Kalifornijoje antrame 1976 metų pusmetyje. Drebėjimas turėjo sugriauti ištisus kalnų masyvus ir atverti mums stambiausius kada nors atrastus aukso klodus! Norisi paminėti dar vieną pranašystę. Ji tikriausiai prajuokins jus. Pranašautoja Šerlė Diker užmerkė akis ir, glostydama katiną, išpranašavo, kad beisbolo komanda „San Francisko galiūnai“ 1977 m. užims devintą vietą. Kai jai paprieštaravo, kad komanda negali užimti devintos vietos šešių komandų pirmenybėse, ji nedelsdama atsakė: „Apskritai, aš nelabai susigaudau beisbole...“ Metai iš metų peržiūrėdamas tas prognozes aš atkreipiau dėmesį į du dalykus. Tos informacijos skleidėjai kažkodėl daugiausiai rūpinasi įžymybėmis. Kodėl? Be to, didžiausioji tų pranašysčių dalis susijusi su vedybomis, skyrybomis, meilės romanais. Dažnai prognozuojamos aviakatastrofos. Minimi žemės drebėjimai. Neužmirštos ir kitos stichinės nelaimės. Tarp daugybės pranašavimų minimos ir detalės: pranašaujama tai, ką gali numanyti kiekvienas pastabus žmogus. Pavyzdžiui, yra pranašaujamas eilinis skandalas Vašingtone, naujų NSO pasirodymas, naujų vaistų ir gydymo metodų atradimas, Artimųjų Rytų problemos. Būtent šiuos dalykus išpranašavo Džeinė Dikson antrajam 1977 metų pusmečiui. Kodėl pranašautojai tiek kalba apie nereikšmingus ir net banalius dalykus? Kodėl jie nemini žymių, reikšmingų įvykių, kurie mūsų laukia ateityje? Ar negalėtų jie nurodyti bendro būsimųjų įvykių plano iki pat amžiaus pabaigos, kaip tai daro Biblija? Kodėl jų pranašavimai retai sutampa, o dažniausiai prieštarauja vienas kitam? Be abejo, daugelyje pranašysčių slypi kažkas daugiau negu paprastas sutapimas ar sėkmingas spėjimas. Kai kuriais atvejais akivaizdžiai pasireiškia kažkokios antgamtinės jėgos, kažkoks antgamtiškas informacijos šaltinis. Pavyzdžiui, išpranašavimas apie Šaron Tait ir jos draugų nužudymą, apie žemės drebėjimą Gvatemaloje – čia negalėjo būti paprasčiausias sėkmingas spėjimas. To negalima paaiškinti ir atsitiktiniais sutapimais. Jeigu veikia kažkas antgamtiško, ar tai reiškia, kad veikia Dievas? Kai kuriuos tokie veiksmai aiškiai klaidina. Vienas žmogus, aplankęs pranašautoją, didžiuodamasis sušuko: „Kai jis nustatė, kur aš esu buvęs anksčiau ir kada grįšiu namo, supratau, kad jis turi ryšį su Dievu“. Argi ryšys su kažkuo antgamtišku – tai būtinai ryšys su Dievu? Deja, visiškai nebūtinai! Savaime suprantama, kad mūsų pasaulyje veikia dvi antgamtinės jėgos ir yra du antgamtiški informacijos šaltiniai. Tai Dievas ir šėtonas. Šėtonas – Dievo priešininkas. Šėtonas – puolęs angelas, išmestas iš dangaus. Ir Dievas, ir šėtonas turi daugybę pagalbininkų. Mus supančiame nematomame pasaulyje veikia ištikimi Dievui angelai, kurių užduotis – apginti Dievo vaikų interesus žemėje. Čia pat, aplink mus, tame pačiame nematomame pasaulyje veikia šėtono angelai, puolę angelai, išmesti iš dangaus kartu su velniu. Jų vienintelis tikslas – apgauti, sutrikdyti ir pražudyti visus, kuriuos gali. Kas sukelia tiek sunkumų, skatina tokius sąmyšius, susilpnina milijonų žmonių budrumą? Ištikimi ir sukilę angelai turi tokią pačią antgamtinę galią. Jie tokie pat talentingi, turi angelišką protą ir tuos pačius ypatingus sugebėjimus. Piktieji angelai gali daryti beveik tą patį, ką ir gerieji. Vis dėl to piktiesiems angelams Dievas nubrėžė tam tikras ribas ir neleidžia jų peržengti. Dabar suprantate, kokios jėgos mus puola? Ar suprantate, kodėl turime viską žinoti ir nuolatos būti atsargūs? Bet sugrįžkime prie pranašautojų prognozių. Kadangi tos pranašystės susietos su kažkuo antgamtišku, jos turi būti duotos arba Dievo, arba šėtono, Dievo angelų arba šėtono angelų. Vienas iš dviejų, kito varianto nėra. Kyla klausimas: ar šios pranašystės kyla iš Dievo? Jeigu taip, vadinasi, Dievas iš esmės pakeitė Savo planus ir užsiėmė pramoga? Gal Jo pagrindiniai interesai susiję su kino žvaigždėmis? Galbūt Jis, atleiskit, dirba laikraščio korespondentu, kur spausdinamos visokios paskalos? Nejaugi Dievas atsisakė ankstesnių pranašysčių apie didingus ateities įvykius ir griebėsi menkaverčių, niekingų dalykų? Ar įmanoma, kad dabar Jam rūpėtų santuokos, skyrybos, meilužių romanai, kino žvaigždžių kivirčai ir susitaikymai? Tai ne tik mažai tikėtina, tai tiesiog šventvagiška! Ar ne? Dabar pats metas perskaityti pamokymą, kurį Dievas davė judėjams, prieš įvesdamas juos į Kanaano žemę: Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja savo sūnų ar dukterį sudegindamas, ar kuris užsiima būrimu, ar yra žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio (Pakartoto Įstatymo 18, 9-12). Nejaugi Dievas pradės su mumis bendrauti tais būdais, kuriuos kadaise griežtai uždraudė? Negi Dievas keičia Savo nuomonę? Vis dėlto mes susiduriame su viena problema – dalis pranašysčių išsipildo. Jeigu jų išsipildo daug, žmonės pradeda tikėti, nes išsigąsta. Jeigu pranašautojas teisingai išpranašavo žudynes ir aviakatastrofas, kodėl jis turi klysti pranašaudamas, kad Kalifornija nugrims į vandenyną arba Niujorką sunaikins bomba? Jeigu pranašas kalba Dievo vardu, jei per jį Dievas kreipiasi į mus, tai pranašas turi būti absoliučiai teisus visada. Klaida neleistina. Pranašas Jeremijas sakė: „Taigi pranašas, pranašaujantis taiką, gali būti pripažintas tikrai VIEŠPATIES siųstu pranašu tiktai tada, kai jo pranašystė išsipildo“ (Jeremijo 28, 9). Jeigu pranašystė neišsipildo, pranašas nėra Dievo siųstasis. Jeigu jo pranašystė išsipildo, jis yra Dievo pasiuntinys. Tai būtų labai paprastas paaiškinimas. Deja, ne viskas taip paprasta. Netikrų pranašų pranašystės taip pat kartais išsipildo. Skaitome: Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas, duotų tau kokį ženklą ar padarytų stebuklą ir sakytų: ‚Sekime kitus dievus‘, kurių jūs nebuvote pažinę, ‚ir jiems tarnausime‘, nors tau paskelbtasis ženklas ar stebuklas ir įvyktų, neklausyk to pranašo ar to sapnuotojo žodžių, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir siela (Pakartoto Įstatymo 13, 2-4). Įdomu, tiesa? Matome, kad tiksliausiai išsipildžiusi pranašystė dar neįrodo, kad pranašas tikrai siųstas Dievo. Pranašą reikia vertinti ne tik pagal tiksliai išsipildžiusias pranašystes, bet ir pagal viešus pasisakymus, jo gyvenimą, pagal tai, kur veda jo mokymas. Jeigu jis susijęs su kitais dievais, jei pamynė Dievo vadovavimo ir Įstatymo principus, jei randama, kad jo pasisakymai prieštarauja kuriai nors Šventojo Rašto daliai – tada jis netikras pranašas. Tikrasis pranašas niekuomet neprieštaraus Dievo Žodžiui. Dievas nepaliko mūsų be šviesos. Mums nereikia blaškytis. Jis aiškiai nurodė, kaip atskirti klastotę, kai su ja susidursime. Štai matas, kuriuo reikia tikrinti kiekvieną pranašą, kuris tvirtina, gavęs žinią iš Dievo: Dabar gi, kada žmonės jums sakys: ‚Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja‘, atsakykite: ‚Argi neturėtų tauta atsiklausti savo Dievo, negi turėtų tartis su mirusiais dėl gyvųjų?‘ O jeigu jie kalba ne pagal mokymą ir liudijimą, tai be abejo neregės aušros (Izaijo 8, 19.20). Matuodami šiuo matu, jūs galite atpažinti bet kurį netikrą pranašą. Kreipkitės į Dievo žodį. Jeigu vadinamasis pranašas prieštarauja Šventajam Raštui, neverta į jį kreipti dėmesio. Jeigu pranašautojai informaciją gauna ne iš Dievo ir ne iš Jo pagalbininkų – nes būtent tokia išvada peršasi – jie, aišku, gauna informaciją iš kito šaltinio – iš šėtono bendradarbių. Dabar mums kyla kitas klausimas. Kaip gali demonai nusakyti ateitį, kodėl jų pranašystės, nors ir ne visos, išsipildo? Pirmiausia, jie yra labai protingi. Jie – atidūs stebėtojai. žinodami priežastį, jie gali numatyti pasekmes. Matydami tam tikros situacijos eigą, jie lengvai numatys baigtį ir nedažnai suklys. Velionis Drių Pirsonas nebuvo pranašas, bet pranašaudavo tiksliau nei daugelis pranašautojų. Antra priežastis, kodėl piktosios dvasios dažnai gali teisingai nusakyti ateitį, slypi štai kur. Kadangi jos yra dvasios, o ne žmonės, jos prieina ten, kur žmogus negali prasiskverbti. Uždarytos durys joms ne kliūtis. Spynos ir užraktai joms netrukdo. Jos būna kabinetuose, kur vyriausybė sudarinėja slaptus planus. Jos būna ten, kur planuojamos politinės žmogžudystės. Jos nuolat stebi kino žvaigždes. Jos klausosi intymių pokalbių. Piktosios dvasios yra šalia žmonių, kai jie vieniši arba apimti depresijos. Dvasios žino, kokius narkotikus vartoja kino žvaigždės, todėl visai nenuostabu, kad dažnai neklysdamos nusako savižudybę. Ir galiausiai trečia. Piktosios dvasios mažiau klysta, nes nusako tai, ką pačios ruošiasi įvykdyti. Žinoma, jei Dievas joms leis. Manau, būtent todėl taip dažnai nusakomos savižudybės, aviakatastrofos, skyrybos ir politinės žmogžudystės. Šėtonas ir jo demonai stumia žmones į savižudybę. Jie gali nusakyti aviakatastrofą, o po to pamėginti ją įvykdyti. Kitais žodžiais tariant, daugelis pranašysčių, kurias pranašauja mediumai, yra tai, ką šėtonas ketina įvykdyti, jei jam pavyks. Jūs galite pasakyti, kad matėte užrašą ant krištolinio rutulio. Tačiau tą užrašą šėtonas ir jo bendrininkai stengiasi vykdyti kiek galima tiksliau. Mediumai nusako tai, ką velnias ir demonai ketina įvykdyti. Jūs paklausite: „Kodėl tiek daug pranašysčių apie žemės drebėjimus? Argi šėtonas pajėgus sukelti žemės drebėjimus?“ Nežinau. Šėtono protas įžvalgus. Jis tūkstantmečius studijuoja žemės drebėjimus. Jis žino apie tai daugiau nei mokslininkai. Šiandien mokslo vyrai tik kalba apie galimybę sukelti žemės drebėjimus. O šėtonas, be abejo, žino, kaip tai padaryti. Klausimas tik tas, ar leis jam Dievas tai padaryti, ar ne? Dabar pereikime prie antrojo klausimo: kodėl regėtojų pranašystės dažnai būna neteisingos? Pirma, jie klysta, nes iš tikrųjų ateitis jiems yra nežinoma. Tik Dievas gali nusakyti ateities įvykių eigą. Antra, piktųjų dvasių pranašystės dažnai klaidingos, nes Dievas neleidžia įvykdyti sumanymų ir suardo jų planus. Dievas neleidžia dažnų žemės drebėjimų, aviakatastrofų, tiltų sugriovimų. Ir trečia, šėtonas ir jo padėjėjai kartkartėmis klysta tyčia. žmonių gąsdinimas, supainiojimas, sumaišties sukėlimas – tai dar viena jų gudrybė. Tai įeina į jų žaidimus! Kokia šios gudrybės esmė? Jie tikisi pritraukti kuo daugiau šalininkų, ir jie daug pasiekia. Kartą jie išpranašauja ką nors svarbaus, reikšmingo. Kai pranašystė neišsipildo, jų šalininkai nusivilia ir sutrinka. Daugybė žmonių, matydami visa tai, paniekina pačią pranašavimų idėją, todėl po to nusisuka net nuo didžiųjų Biblijos pranašysčių, kurias jiems suprasti yra gyvenimiškai svarbu. Dievas leidžia okultinio pasaulio pranašautojams žaisti pranašystę, bet tik iki tam tikros ribos. Jis kartais leidžia jų pranašystėms išsipildyti. Jis leidžia jiems veikti nesvarbius įvykius. Okultizmo atstovai nesugeba numatyti didžiųjų pasaulinės istorijos krizių, tautų kraustymosi, Biblijos pranašysčių išsipildymo paskutinėmis mūsų planetos dienomis. Tai ypatinga Dievo teisė. Netgi tikrasis Dievo pranašas negali išpranašauti tikslios pasaulio pabaigos dienos, kadangi Jėzus pasakė: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mato 24, 36). Taigi okultistų pranašavimų vaizdas ima ryškėti. Labai dažnai jie klysta. Bet mažesnės reikšmės įvykius: aviakatastrofas, vedybas, savižudybes jie neretai numato tiksliai. Tai tie įvykiai, kurių pagalba nematomos būtybės tikisi vadovauti. Taip jie gali paveikti žmonių protą ir užsitikrinti sėkmę. Kaip matome, piešinukai krištoliniame rutulyje – visai ne žvilgsnis į ateitį, o greičiausiai gudrybė, kuria piktosios dvasios ketina naudotis, jeigu joms bus leista. Štai kokį žaidimą žaidžia aiškiaregiai. Keletas nežymių pranašysčių, pasirodo, stebinančiai tiksliai išsipildo. Kai žmonės patikės, kad protas, kuris išpranašauja pranašystes, turi tobulą ateities pažinimą, šėtoniškos dvasios iškrečia pokštą. Jos pranašauja kažką reikšmingo, o tai neišsipildo. Žmonės sutrinka ir nusivilia. Kai kurie nusprendžia, kad geriau laikytis kuo atokiau nuo pranašysčių – netgi nuo Biblijos pranašysčių. Net ir tada, jei nuo tų pranašysčių priklauso jų likimas. Būtent to ir nori priešas!
Komentarai
Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!