Krištolinio rutulio gudrybė

1969 m. rugpjūčio pradžioje meksikiečių pranašautoja Marija
Grapjeta surengė viešą seansą vienoje koplytėlėje netoli savo namų
Holivude. Seanse dalyvavusi aktorė Šaron Tait įteikė jai šaliką ir
uždavė keletą klausimų. Marija akimirkai užsimerkė. Po to sušuko: „Tai
baisu, baisu! Aš negaliu tęsti seanso! Bėkite, bėkite – jūs privalote
šį vakarą išeiti!“
Kartu su Šaron Tait buvo trys jos draugai, teatro bendradarbiai
– Džėjus Sebringas, Abidžein Foldžer – ir lenkas Voitekas Frikovskis
– aktorės draugas. Jau keletą kartų Marija mėgino išpranašauti ateitį
tiems žmonėms, bet kiekvieną kartą būdavo priversta sustoti, nes
matydavo kraują, kažką baisaus ir ją pradėdavo pykinti. Pranašautoja
pasakojo tai, ką matė, ir ragino, kad jie kuo greičiau išeitų, nes
paskui bus per vėlu. Dalyvavusieji seanse koplyčioje neturėjo nė
menkiausio supratimo, ką tai galėtų reikšti. Tait ir jos draugai išėjo
iš seanso labai įsižeidė ir nusiminę. Baigiantis savaitei, visi keturi
buvo žiauriai nužudyti.
Iš kur Marija tai sužinojo?
1975 m. lapkričio 2 d. pranašautoja Miki Dan per Majamio radiją
paskelbė: „Vasario mėnesį bus daug aukų – daugiau nei žemės drebėjimo
Nikaragvoje metu. Gvatemala bus sunaikinta, mes nieko negalėsime
padaryti, kad užkirstume tam kelią“.
Vasario ketvirtą pranašystė išsipildė. Iš kur ji žinojo?
Graikų pranašautoja Marija Papapetro teisingai išpranašavo
1972 metų Miuncheno Olimpinių žaidynių tragediją. Džeklina Istland
numatė abu pasikėsinimus į Džeraldą Fordą. Ralfas Kampas išpranašavo
žemės drebėjimą Rumunijoje. Lilijana Kosbi numatė epidemiją, vadinamą 
„legionierių liga“. Kalbama, kad Valerija Morison užrašė nemažai
tikslių pranašysčių apie įkaitų pagrobimą ir riaušes Vašingtone,
kurias organizavo viena religinė grupė. Be abejo, jūs girdėjote, kad
brolių Kenedžių ir Martyno Liuterio Kingo nužudymus išpranašavo
daugelis pranašautojų. Sąrašą dar būtų galima tęsti, ir jis būtų gana
įspūdingas.
Iš kur pranašautojai taip tiksliai nuspėja ateitį?
Žinoma, galima sudaryti sąrašą neišsipildžiusių pranašysčių.
Jis taip pat bus įspūdingas. Džeinė Dikson vadinama pranašautoja,
kuriai nėra lygių. 1976 m. ji išpranašavo pasikėsinimą į Džeraldą
Fordą, kuris turėjo įvykti viename iš šiaurinių miestų. Prezidentas
turėjo būti sužeistas. Džeinė pasakė, kad jis atsistatydins dar iki
partijos suvažiavimo, kuriame turėjo būti išrinktas kandidatas į
prezidentus. Šalies prezidento pareigas eis Nelsonas Rokfeleris. Nė
viena iš tų pranašysčių neišsipildė. Ji taip pat pranašavo, kad Džimis
Karteris laimės rinkimus, nes viešo disputo metu nugalės Ronaldą
Reiganą. Tai buvo teisinga tik iš dalies. Ji taip pat tvirtino, kad
Džordžas Volesas, senatorius Džeksonas, Morisas Udalis ir Tedis Kenedis
nepateks į ovalinį kabinetą per lapkričio rinkimus. Šios teisingos
pranašystės bent kiek atstatė jos gerą vardą.
Centrinis žurnalo „National Incourier“ aplankas buvo užpildytas
dar dešimties pranašautojų pranašystėmis, skirtomis antrajam 1976 m.
pusmečiui. Peržiūrėjęs juos, aš neradau nė vieno išsipildžiusio, kiek
man žinoma, išskyrus Džimio Karterio išrinkimą. Tai, beje, buvo galima
numatyti ir neturint ypatingų pranašautojo gabumų.
Be kitų pranašysčių buvo išpranašautas labai stiprus žemės
drebėjimas Kalifornijoje antrame 1976 metų pusmetyje. Drebėjimas turėjo
sugriauti ištisus kalnų masyvus ir atverti mums stambiausius kada nors
atrastus aukso klodus!
Norisi paminėti dar vieną pranašystę. Ji tikriausiai prajuokins
jus. Pranašautoja Šerlė Diker užmerkė akis ir, glostydama katiną,
išpranašavo, kad beisbolo komanda „San Francisko galiūnai“ 1977 m.
užims devintą vietą. Kai jai paprieštaravo, kad komanda negali užimti
devintos vietos šešių komandų pirmenybėse, ji nedelsdama atsakė:
„Apskritai, aš nelabai susigaudau beisbole...“
Metai iš metų peržiūrėdamas tas prognozes aš atkreipiau dėmesį
į du dalykus. Tos informacijos skleidėjai kažkodėl daugiausiai rūpinasi
įžymybėmis. Kodėl?
Be to, didžiausioji tų pranašysčių dalis susijusi su vedybomis,
skyrybomis, meilės romanais. Dažnai prognozuojamos aviakatastrofos.
Minimi žemės drebėjimai. Neužmirštos ir kitos stichinės nelaimės.
Tarp daugybės pranašavimų minimos ir detalės: pranašaujama tai,
ką gali numanyti kiekvienas pastabus žmogus. Pavyzdžiui, yra
pranašaujamas eilinis skandalas Vašingtone, naujų NSO pasirodymas,
naujų vaistų ir gydymo metodų atradimas, Artimųjų Rytų problemos. 
Būtent šiuos dalykus išpranašavo Džeinė Dikson antrajam 1977 metų
pusmečiui.
Kodėl pranašautojai tiek kalba apie nereikšmingus ir net
banalius dalykus? Kodėl jie nemini žymių, reikšmingų įvykių, kurie mūsų
laukia ateityje? Ar negalėtų jie nurodyti bendro būsimųjų įvykių plano
iki pat amžiaus pabaigos, kaip tai daro Biblija? Kodėl jų pranašavimai
retai sutampa, o dažniausiai prieštarauja vienas kitam?
Be abejo, daugelyje pranašysčių slypi kažkas daugiau negu
paprastas sutapimas ar sėkmingas spėjimas. Kai kuriais atvejais
akivaizdžiai pasireiškia kažkokios antgamtinės jėgos, kažkoks
antgamtiškas informacijos šaltinis. Pavyzdžiui, išpranašavimas apie
Šaron Tait ir jos draugų nužudymą, apie žemės drebėjimą Gvatemaloje – 
čia negalėjo būti paprasčiausias sėkmingas spėjimas. To negalima
paaiškinti ir atsitiktiniais sutapimais.
Jeigu veikia kažkas antgamtiško, ar tai reiškia, kad veikia
Dievas? Kai kuriuos tokie veiksmai aiškiai klaidina.
Vienas žmogus, aplankęs pranašautoją, didžiuodamasis sušuko:
„Kai jis nustatė, kur aš esu buvęs anksčiau ir kada grįšiu namo,
supratau, kad jis turi ryšį su Dievu“.
Argi ryšys su kažkuo antgamtišku – tai būtinai ryšys su Dievu?
Deja, visiškai nebūtinai!
Savaime suprantama, kad mūsų pasaulyje veikia dvi antgamtinės
jėgos ir yra du antgamtiški informacijos šaltiniai. Tai Dievas ir
šėtonas. Šėtonas – Dievo priešininkas. Šėtonas – puolęs angelas,
išmestas iš dangaus.
Ir Dievas, ir šėtonas turi daugybę pagalbininkų. Mus supančiame
nematomame pasaulyje veikia ištikimi Dievui angelai, kurių užduotis – 
apginti Dievo vaikų interesus žemėje. Čia pat, aplink mus, tame
pačiame nematomame pasaulyje veikia šėtono angelai, puolę angelai,
išmesti iš dangaus kartu su velniu. Jų vienintelis tikslas – apgauti,
sutrikdyti ir pražudyti visus, kuriuos gali.
Kas sukelia tiek sunkumų, skatina tokius sąmyšius, susilpnina
milijonų žmonių budrumą? Ištikimi ir sukilę angelai turi tokią pačią
antgamtinę galią. Jie tokie pat talentingi, turi angelišką protą ir
tuos pačius ypatingus sugebėjimus. Piktieji angelai gali daryti beveik
tą patį, ką ir gerieji. Vis dėl to piktiesiems angelams Dievas nubrėžė
tam tikras ribas ir neleidžia jų peržengti.
Dabar suprantate, kokios jėgos mus puola? Ar suprantate, kodėl
turime viską žinoti ir nuolatos būti atsargūs?
Bet sugrįžkime prie pranašautojų prognozių. Kadangi tos
pranašystės susietos su kažkuo antgamtišku, jos turi būti duotos arba 
Dievo, arba šėtono, Dievo angelų arba šėtono angelų. Vienas iš dviejų,
 kito varianto nėra.
 Kyla klausimas: ar šios pranašystės kyla iš Dievo?
Jeigu taip, vadinasi, Dievas iš esmės pakeitė Savo planus ir
užsiėmė pramoga? Gal Jo pagrindiniai interesai susiję su kino
žvaigždėmis? Galbūt Jis, atleiskit, dirba laikraščio korespondentu, kur
spausdinamos visokios paskalos?
Nejaugi Dievas atsisakė ankstesnių pranašysčių apie didingus
ateities įvykius ir griebėsi menkaverčių, niekingų dalykų? Ar įmanoma,
kad dabar Jam rūpėtų santuokos, skyrybos, meilužių romanai, kino
žvaigždžių kivirčai ir susitaikymai? Tai ne tik mažai tikėtina, tai
tiesiog šventvagiška! Ar ne?
Dabar pats metas perskaityti pamokymą, kurį Dievas davė
judėjams, prieš įvesdamas juos į Kanaano žemę: Kai būsi įėjęs į
kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti
tų tautų bjaurių darbų. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja
savo sūnų ar dukterį sudegindamas, ar kuris užsiima būrimu, ar yra
žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, ar kuris tariasi su
vaiduokliais bei dvasiomis, ar kuris teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik
tokius dalykus daro, tas yra pasibjaurėtinas VIEŠPAČIUI; už tokius
bjaurius darbus VIEŠPATS pašalina tautas tau iš kelio (Pakartoto
Įstatymo 18, 9-12).
Nejaugi Dievas pradės su mumis bendrauti tais būdais, kuriuos
kadaise griežtai uždraudė? Negi Dievas keičia Savo nuomonę?
Vis dėlto mes susiduriame su viena problema – dalis
pranašysčių išsipildo. Jeigu jų išsipildo daug, žmonės pradeda tikėti,
nes išsigąsta. Jeigu pranašautojas teisingai išpranašavo žudynes ir
aviakatastrofas, kodėl jis turi klysti pranašaudamas, kad Kalifornija
nugrims į vandenyną arba Niujorką sunaikins bomba?
Jeigu pranašas kalba Dievo vardu, jei per jį Dievas kreipiasi į
mus, tai pranašas turi būti absoliučiai teisus visada. Klaida
neleistina. Pranašas Jeremijas sakė: „Taigi pranašas, pranašaujantis
taiką, gali būti pripažintas tikrai VIEŠPATIES siųstu pranašu tiktai
tada, kai jo pranašystė išsipildo“ (Jeremijo 28, 9).
Jeigu pranašystė neišsipildo, pranašas nėra Dievo siųstasis.
Jeigu jo pranašystė išsipildo, jis yra Dievo pasiuntinys. Tai būtų
labai paprastas paaiškinimas. Deja, ne viskas taip paprasta.
Netikrų pranašų pranašystės taip pat kartais išsipildo.
Skaitome: Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas, duotų tau
kokį ženklą ar padarytų stebuklą ir sakytų: ‚Sekime kitus dievus‘,
kurių jūs nebuvote pažinę, ‚ir jiems tarnausime‘, nors tau paskelbtasis
ženklas ar stebuklas ir įvyktų, neklausyk to pranašo ar to sapnuotojo
žodžių, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš
tikrųjų mylite VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir siela
(Pakartoto Įstatymo 13, 2-4).
Įdomu, tiesa? Matome, kad tiksliausiai išsipildžiusi pranašystė
dar neįrodo, kad pranašas tikrai siųstas Dievo. Pranašą reikia
vertinti ne tik pagal tiksliai išsipildžiusias pranašystes, bet ir
pagal viešus pasisakymus, jo gyvenimą, pagal tai, kur veda jo mokymas.
Jeigu jis susijęs su kitais dievais, jei pamynė Dievo vadovavimo ir
Įstatymo principus, jei randama, kad jo pasisakymai prieštarauja kuriai
nors Šventojo Rašto daliai – tada jis netikras pranašas. Tikrasis
pranašas niekuomet neprieštaraus Dievo Žodžiui.
Dievas nepaliko mūsų be šviesos. Mums nereikia blaškytis. Jis
aiškiai nurodė, kaip atskirti klastotę, kai su ja susidursime. Štai
matas, kuriuo reikia tikrinti kiekvieną pranašą, kuris tvirtina, gavęs
žinią iš Dievo: Dabar gi, kada žmonės jums sakys: ‚Kreipkitės į vėles
ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja‘, atsakykite: ‚Argi neturėtų tauta
atsiklausti savo Dievo, negi turėtų tartis su mirusiais dėl gyvųjų?‘ O
jeigu jie kalba ne pagal mokymą ir liudijimą, tai be abejo neregės
aušros (Izaijo 8, 19.20).
Matuodami šiuo matu, jūs galite atpažinti bet kurį netikrą
pranašą. Kreipkitės į Dievo žodį. Jeigu vadinamasis pranašas
prieštarauja Šventajam Raštui, neverta į jį kreipti dėmesio.
Jeigu pranašautojai informaciją gauna ne iš Dievo ir ne iš Jo
pagalbininkų – nes būtent tokia išvada peršasi – jie, aišku, gauna
informaciją iš kito šaltinio – iš šėtono bendradarbių.
Dabar mums kyla kitas klausimas. Kaip gali demonai nusakyti
ateitį, kodėl jų pranašystės, nors ir ne visos, išsipildo?
Pirmiausia, jie yra labai protingi. Jie – atidūs stebėtojai.
žinodami priežastį, jie gali numatyti pasekmes. Matydami tam tikros
situacijos eigą, jie lengvai numatys baigtį ir nedažnai suklys.
Velionis Drių Pirsonas nebuvo pranašas, bet pranašaudavo tiksliau nei
daugelis pranašautojų.
Antra priežastis, kodėl piktosios dvasios dažnai gali teisingai
nusakyti ateitį, slypi štai kur. Kadangi jos yra dvasios, o ne žmonės,
jos prieina ten, kur žmogus negali prasiskverbti. Uždarytos durys joms
ne kliūtis. Spynos ir užraktai joms netrukdo. Jos būna kabinetuose, kur
vyriausybė sudarinėja slaptus planus. Jos būna ten, kur planuojamos
politinės žmogžudystės. Jos nuolat stebi kino žvaigždes. Jos klausosi
intymių pokalbių. Piktosios dvasios yra šalia žmonių, kai jie vieniši
arba apimti depresijos. Dvasios žino, kokius narkotikus vartoja kino
žvaigždės, todėl visai nenuostabu, kad dažnai neklysdamos nusako
savižudybę.
Ir galiausiai trečia. Piktosios dvasios mažiau klysta, nes
nusako tai, ką pačios ruošiasi įvykdyti. Žinoma, jei Dievas joms leis.
Manau, būtent todėl taip dažnai nusakomos savižudybės, aviakatastrofos,
skyrybos ir politinės žmogžudystės. Šėtonas ir jo demonai stumia žmones
į savižudybę. Jie gali nusakyti aviakatastrofą, o po to pamėginti ją
įvykdyti.
Kitais žodžiais tariant, daugelis pranašysčių, kurias
pranašauja mediumai, yra tai, ką šėtonas ketina įvykdyti, jei jam
pavyks. Jūs galite pasakyti, kad matėte užrašą ant krištolinio rutulio.
Tačiau tą užrašą šėtonas ir jo bendrininkai stengiasi vykdyti kiek
galima tiksliau. Mediumai nusako tai, ką velnias ir demonai ketina
įvykdyti.
Jūs paklausite: „Kodėl tiek daug pranašysčių apie žemės
drebėjimus? Argi šėtonas pajėgus sukelti žemės drebėjimus?“
Nežinau. Šėtono protas įžvalgus. Jis tūkstantmečius studijuoja
žemės drebėjimus. Jis žino apie tai daugiau nei mokslininkai. Šiandien
mokslo vyrai tik kalba apie galimybę sukelti žemės drebėjimus. O
šėtonas, be abejo, žino, kaip tai padaryti. Klausimas tik tas, ar leis
jam Dievas tai padaryti, ar ne?
Dabar pereikime prie antrojo klausimo: kodėl regėtojų
pranašystės dažnai būna neteisingos? Pirma, jie klysta, nes iš tikrųjų
ateitis jiems yra nežinoma. Tik Dievas gali nusakyti ateities įvykių
eigą.
Antra, piktųjų dvasių pranašystės dažnai klaidingos, nes Dievas
neleidžia įvykdyti sumanymų ir suardo jų planus. Dievas neleidžia dažnų
žemės drebėjimų, aviakatastrofų, tiltų sugriovimų.
Ir trečia, šėtonas ir jo padėjėjai kartkartėmis klysta tyčia.
žmonių gąsdinimas, supainiojimas, sumaišties sukėlimas – tai dar viena
jų gudrybė. Tai įeina į jų žaidimus!
Kokia šios gudrybės esmė? Jie tikisi pritraukti kuo daugiau
šalininkų, ir jie daug pasiekia. Kartą jie išpranašauja ką nors
svarbaus, reikšmingo. Kai pranašystė neišsipildo, jų šalininkai
nusivilia ir sutrinka. Daugybė žmonių, matydami visa tai, paniekina
pačią pranašavimų idėją, todėl po to nusisuka net nuo didžiųjų Biblijos
pranašysčių, kurias jiems suprasti yra gyvenimiškai svarbu.
Dievas leidžia okultinio pasaulio pranašautojams žaisti
pranašystę, bet tik iki tam tikros ribos. Jis kartais leidžia jų
pranašystėms išsipildyti. Jis leidžia jiems veikti nesvarbius įvykius.
Okultizmo atstovai nesugeba numatyti didžiųjų pasaulinės istorijos
krizių, tautų kraustymosi, Biblijos pranašysčių išsipildymo
paskutinėmis mūsų planetos dienomis. Tai ypatinga Dievo teisė.
Netgi tikrasis Dievo pranašas negali išpranašauti tikslios
pasaulio pabaigos dienos, kadangi Jėzus pasakė: „Tačiau tos dienos ir
valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik
Tėvas“ (Mato 24, 36).
Taigi okultistų pranašavimų vaizdas ima ryškėti. Labai dažnai
jie klysta. Bet mažesnės reikšmės įvykius: aviakatastrofas, vedybas,
savižudybes jie neretai numato tiksliai. Tai tie įvykiai, kurių pagalba
nematomos būtybės tikisi vadovauti. Taip jie gali paveikti žmonių protą
ir užsitikrinti sėkmę. Kaip matome, piešinukai krištoliniame rutulyje
– visai ne žvilgsnis į ateitį, o greičiausiai gudrybė, kuria piktosios
dvasios ketina naudotis, jeigu joms bus leista.
Štai kokį žaidimą žaidžia aiškiaregiai. Keletas nežymių
pranašysčių, pasirodo, stebinančiai tiksliai išsipildo. Kai žmonės
patikės, kad protas, kuris išpranašauja pranašystes, turi tobulą
ateities pažinimą, šėtoniškos dvasios iškrečia pokštą. Jos pranašauja
kažką reikšmingo, o tai neišsipildo. Žmonės sutrinka ir nusivilia. Kai
kurie nusprendžia, kad geriau laikytis kuo atokiau nuo pranašysčių – 
netgi nuo Biblijos pranašysčių. Net ir tada, jei nuo tų pranašysčių
priklauso jų likimas.
 Būtent to ir nori priešas!