Knyga. Trumpa Biblijos kanono istorija.
Kas nusprendė kurios knygos iš senovės krikščionių ir žydų šventųjų raštų bus įtrauktos į šiandieninį Biblijos kanoną?
Iš visų žmonijai žinomų knygų per visą žmonijos istoriją, Biblija yra tokia ypatinga savo prigimtimi, tokia svarbi savo teiginiais, tokia gyvybinga savo pažadais, ir tiek daug apimanti ir išsami savo žinia.
Tai nėra paprasta knyga. Iš tiesų tai nėra vie na knyga, tai knygų biblioteka – Senąjį Testamentą sudaro 39 knygos, o Naująjį Testamentą – 27 knygos. Jos parašymas užėmė daug šimtmečių; jos autorystė apima dar daugiau lai kotarpio. Pirmasis autorius (Mozė) iš 40 autorių, kurie parašė Bibliją, gyveno maždaug 1600 metų anksčiau nei paskutinis jos autorius (apaštalas Jonas).
Rašytojai turėjo labai skirtingas gyvenimo patirtis ir taip pat labai skirtingus išsilavinimo lygius, kai kurie turėjo aukštąjį išsilavinimą, kai kurie patį žemiausią. Jie taip pat užėmė labai skirtingas pareigas visuomenėje.
Kai kurie buvo kerdžiai, piemenys, kareiviai, žvejai, kiti buvo karaliai, įstatymų leidėjai, teisininkai, kunigai, poetai, gydytojai ir t.t. Todėl savaime suprantama, kad jų rašymo stilius taip pat buvo labai skirtingas. Kai kurie rašė įstatymų forma, kiti religinę poeziją, dar kiti istoriją, kai kurie prozą, kiti lyrinę poeziją, dar kiti rašė palyginimais ir alegorijomis, kai kurie iš jų rašė biografijas ar asmeninius atsiminimus, kai kurie rašė pranašystes, dar kiti paprasčiausiai laiškus.
Taigi, būdamos tokios skirtingos, kokiu pagrindu visos šios 66 knygos tapo tinkamomis arba „šventomis“ lyginant jas su kitais panašiais raštais, ir pradėtos vadinti Biblijos kanonu?
Pirmiausia mes turime suprasti, kad ne asmuo ar kažkoks keleto asmenų komitetas surinko Bibliją. Biblija augo.
Šis principas tinka ir Senajam ir Naujajam Testamentui.
Senojo Testamento kanonas.
„Tik nedaugelis supranta“, – rašė George Smith, – „kad Kristaus bažnyčia turi didesnį užtikrinimą dėl Senojo Testamento kanono, negu dėl Naujojo Testamento kanono.“ (G. A. Smith, Modern Criticism and the Preaching of Old Testament [Lon don: Hodder and Stoughton, 1901], p. 5).
Tas didesnis užtikrinimas yra dėl to, kokius ryšius atrandame tarp Kristaus ir Senojo Testamento. Jėzus citavo iš Senojo Testamento kaip iš patikimo ir autoritetingo šaltinio. Po savo prisikėlimo, Jis pasakė savo mokiniams, kad viskas kas Jam atsitiko mirštant ant kryžiaus tebuvo Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.
Aišku, Naujasis Testamentas neturi tokio pat autoritetingo patvirtinimo iš Kristaus, kadangi jis buvo parašytas tik vėliau. Senojo Testamento autoritetas buvo priimtas tų žmonių, kuriems jis ir buvo skirtas – Izraeliui – dar daug anksčiau negu atėjo Mesijas.
Užtenka prisiminti tik vieną pavyzdį. Karaliaus Jošijo valdymo dienomis, kai buvo apvaloma šventykla, buvo atrasta, tiek laiko pamiršta, Įstatymo knyga. Knyga buvo perduota karaliui ir jis ją skaitė. Jis suprato kiek daug buvo prarasta, to dėl, kad jo pirmtakai buvo tokie abejingi. Karalius tada garsiai žmonėms skaitė ištraukas iš Kunigų 26 skyriaus ir Įstatymo 28 ir 29 skyrių.
Iš to mes galime matyti, kad atrasta Įstatymo knyga nurodo į Biblijos pirmas penkias knygas arba bent jau į dalį iš jų. Tos knygos atradimas buvo tas pa grindinis šaltinis pradėti reformaciją karalystėje ir tai buvo labai ypatin gas įvykis.
Per 70 metų Babilono nelaisvėje, pranašų žodžiai buvo išsaugoti ir tapo vertinamais. Judo tauta pamažu nyko su savo sostine ir savo šventykla. Bet Įstatymo knyga liko, taip pat liko ir kitos pranašų knygos.
Žydų Talmudas tvirtina, kad Ezra, kuris vedė žmones tremties pa baigoje, užsiėmė Įstatymo ir Pranašų knygų paruošimu ir surinkimu. Taip pat yra manoma, kad buvo sušauk ta Didysis Bažnyčios Susirinkimas ir per daugelį metų, visos Įstatymo knygos, Pranašų, ir kiti Raštai buvo aptariami ir surenkami kartu.
Senojo Testamento knygos įprastai yra skirstomos į keturias grupes:
- Penkiaknygė (Mozės parašytos knygos),
- istorinės knygos (nuo Jo zuės iki Esteros knygos),
- penkios etikos ir poezijos knygos (nuo Jobo iki Giesmių Giesmės knygos),
- ir pranašų knygos (Nuo Izaijo iki Malachijo).
Senojo Testamento surinkimo darbas buvo atliktas dėka Ezros tarnavimo ir Didžiojo Bažnyčios Surinkimo darbo, kuris prasidėjo ankstyvaisiais 450 metais prieš Kristaus gimimą.
Dauguma mokslininkų šiandien tiki, kad iki Kristaus laikų Senasis Testamentas jau buvo surinktas ir buvo toks, kokį mes jį turime dabar.
Apie 70 metus po Kristaus gimimo vėl iškilo svarbios diskusijos dėl Šventojo Rašto kanono. Vienas rabinas vardu Yochanan ben Zakkai gavo rašytinį leidimą iš Romos valdžios surinkti Jamnia Susirinkimą tam, kad būtų aptarta Šventojo Rašto kanonas.
Vis dėlto, visos diskusijos daugiausia buvo tik apie keturias knygas, kurios buvo laikomos ties riba: Patarlių knyga, Mokytojo knyga, Giesmių Giesmė, ir Esteros knyga.
Po visų pasvarstymų už ir prieš, šias keturias knygas nusprendė įtraukti į kanoną tarp kitų knygų, kurias mes žinome kaip Seno jo Testamento kanoną.
Faktiškai Susirinkimas galėjo nuveikti ir daugiau. „Knygos kurias jie nusprendė įtraukti į kanoną jau buvo ir taip daugumos priimtos, nors aišku buvo ir klausimų dėl jų. Tos knygos, kurias jie atmetė niekada ir nebuvo įtrauktos į kanoną. Jie neišmetė nei vienos knygos iš kanono, kuri jau anksčiau buvo pripažinta.“F. F. Bruce
Jamnia Susirinkimas neįtraukė Biblijos knygų savo autoritetu į kokius nors šventus sąrašus. Knygos buvo įtrauktos į sąrašą – kanoną – kadangi jos jau buvo pripažintos Dievo įkvėptomis, ir dauguma atve ju jos jau buvo pripažintos prieš keletą šimtmečių.
Naujojo Testamento kanonas
Naujojo Testamento kanonas grupuojamas į tris kategorijas:
- pasakojimai (keturios evangelijos ir apaš talų darbų knyga),
- laiškai
- ir apokaliptinė knyga – Apreiškimo Jonui knyga.
Nors Naujajam Testamentui parašyti tereikėjo 50 metų, bet tai užėmė daug daugiau laiko, kad tai būtų surinkta taip kaip tai turime dabar.
Tik nuo 367 mūsų eros metų mes randame Naujojo Testamento knygas būtent tokioje formoje, kokioje jas turime dabar. Tas sąrašas pateikiamas Velykiniame laiške, kurį parašė krikščionis vyskupas Atanazijus (bishop Athanasius). Maždaug du su puse šimtmečio, po to kai buvo baigta rašyti paskutinė Naujojo Testamento knyga ir iki Atanazijaus pateikto sąrašo, buvo labai daug diskusijų apie tai kokios knygos turi būti įtrauktos į kanoną ir kokios ne.
Senasis Testamentas buvo Šventuoju Raštu ankstyviesiems krikščionims. Palaipsniui, kai kurie krikščioniški raštai buvo pradėti laikyti lygiais su Senojo Testamento knygomis, „ne kokios nors tarybos sprendimu... bet paprasčiausiai ištikimųjų susitarimu; G. W. H. Lampe
Dvasinė Bažnyčios intuicija iš lėto pradėjo priimti sprendimus kurie raštai turi būti vadinami priklausan čiais kanonui.“ (G. W. H. Lampe, ed., The Cambridge History of the Bible (Cambridge University Press, 1963 1969), vol. 2, p.42).
Ką atnešė „paprasčiausiai ištikimųjų“ susitarimai? Ką sako „dvasinė Bažnyčios intuicija“?
Knygos, kurios nebuvo įtrauktos į Senojo Testamento kanoną pradėtos vadinti apokrifinėmis knygomis. Buvo atmesta ir kita grupė knygų, jos vadinamos ‚Pseudepigrapha‘ knygomis.
Apokrifines knygas su darė istorijos ir išminties knygos. Tai kitai grupei knygų (Pseudepigrapha) priklausė knygos, kuriose buvo daug magijos ir mažai istorijos.
Kai mes peržvelgiame knygas, kurios buvo atmestos iš Naujojo Testamento kanono – Naujojo Testamento apokrifinės knygos – mes vėl matome ant gamtiškus dalykus.
Knygos, kurios buvo įtrauktos, tai tos knygos, kurios žinomos kaip Dievo įkvėptos knygos ir buvo išbandytos kaip galinčios padėti vyrams ir moterims geriau pažin ti Kristų.
Jos buvo pripažintos kaip parašytos tų žmonių, kurie turėjo labai artimus santykius su Jėzumi, žmonių, kurie buvo įtraukti į galingą evangelizacijos darbą pirmaja me amžiuje, kai evangelija buvo paskelbta iki pat visų tuometinio pasaulio pakraščių.
William Barclay, žinomas Naujojo Testamento mokslininkas, sakė: „Naujojo Testamento knygose aiškiai randamas didingumo antspaudas. Tą aiškiai matome pačiose knygose. Jos pačios patvirtina savo dieviškumą.“
Kai Biblijos vertėjui J. B. Philips teko sulyginti Naujojo Testamento knygas su „raštais, kuriuos ankstyvieji Bažnyčios tėvai pašalino iš Naujojo Testamento“, jis galėjo tik „žavėtis jų išmintimi“. Jis tęsė: „Galbūt daugumai žmonių neteko skaityti apokrifinių „evangelijų“ir „laiškų“, bet dau gumai mokslininkų teko. Aš galiu pasakyti tik tiek, kad tuose raštuose mes atrandame tik magijos pasaulį ir tai veda prie tikėjimo mitais ir vaizduotės padariniais.
Kai man teko dirbti prie Biblijos vertimo aš nei karto nebuvau priverstas pasijausti esantis šmėklų pasaulyje, raganavimo ir kerėjimo ir kitų magiškų jėgų apsuptyje, ko labai gausu knygose, kurios buvo atmestos iš Naujojo Testamento. Naujojo Testamento autoriai pastoviai vedė prie tikėjimo visa širdimi, kas man davė suprasti tikrumą ir nuoširdu mą.“ J. B. Philips
„Jos pačios patvirtina savo dieviškumą“ principą labiausiai galima patirti tada, kai tenka skaityti knygas, kurios beveik buvo įtrauktos į Naująjį Testamentą, bet nebuvo įtrauktos; knygos, kurias dėl jos autorių norėjo įtraukti, bet jos nebuvo įtrauktos.
Antrajame amžiuje buvo parašyta keletas knygų, kurios buvo vadinamos „kūdikystės evangelijomis“. Keturios kanoninės evangelijos pateikia mažai detalių apie pirmus trisdešimt Jėzaus gyvenimo metų iki kol Jis pradėjo savo viešą tarnavimą. Šios vadinamos „kūdikystės evangelijos“ norėjo, užpildyti paliktas spragas‘.
Taip vadinama evangelija pagal Tomą pateikia užrašus apie Jėzaus ankstyvą vaikystę. Jėzus būdamas vaikas tuo metu kai žaidė, čia vaizduojamas darantis gyvus žvirblius iš molio, ir suduodantis ir užmušantis negyvai mažą vaiką, kuris „bėgo ir atsitrenkė į jo petį.“
Jėzus, dailidė mokinys vaizduojamas tiesinantis medžio rąstus ir rūšiuojantis juos naudodamasis magiškomis galiomis be jokio tikslo. Niekas negali tokių raštų priskir ti prie Šventojo Rašto knygų.
Iš tiesų, Šventasis Raštas, kalba pats už save. Kai jūs sulyginate Evangelijas su šiomis knygomis, nebelieka jokių klau simų kodėl kažkurios knygos įeina į kanoną, o kitos neįeina. Linija yra labai aiški. Čia nelieka vietos jokioms diskusijoms. Daug darbo buvo įdėta, kad būtų užtikrinta, kad knygų autoriai, kurių knygos pateko į kanoną, būtų buvę pažįstami su Jėzumi asmeniš kai. Skiriamasis ženklas šiems vyrams buvo tai, kad jie buvo susirū pinę atskleisti Jėzų, kuris atliko visus tuos dalykus praeityje, kaip Tą, Kuris dabar yra gyvas ir tebedaro tuos darbus.
Kiekvienas pamokslas, esantis apaštalų darbų knygoje, pasibaigia faktu apie Prisikėlimą. Naujajame Testamente, Jėzus, visų pirma yra gyvasis Kristus.
Kadangi keturių evangelijų autoriai kalbėjo apie gyvąjį Kristų, jie labai daug vietos skyrė paskutinės Jėzaus tarnavimo savaitės aprašymui, kur rašoma apie Jo nukryžiavimą ir prisikėlimą.
Tiek Kristaus mokinių, tiek krikščionybės, tiek visų krikščionių teologų dėmesio centre turi būti Jėzaus mirtis ir Jo prisikė limas. Knygos, kurių centre nebuvo šita tema, paprasčiausiai nebuvo įtrauktos į kanoną.
„Mes galime tikėti“, – sako pro fesorius F. F. Bruce, –„kad tie ankstyvieji krikščionys veikė pagal išmintį aukštesnę nei jų pačių, ne tik priimdami tai ką priėmė, bet ir atmesdami tai ką atmetė.“
„Tai kas ypatingai svarbu suprasti yra tai, kad Naujojo Testamento kanonas nebuvo apibrėžtas savavališkais Bažnyčios Susirinkimų sprendimais. Kai galiausiai Bažnyčios Susirinkimas – Hippo Sinodas 393 metais – sudarė sąrašą, kuriame buvo dvidešimt septynios Naujojo Testamento knygos, tai ne suteikė jokio autoriteto šioms knygoms, kurio jos neturėjo iki šiol, bet papraščiausiai surašė jau anksčiau egzistavusį kanoną.“
Trumpiau rašant, Naujojo Tes tamento knygų pripažinimo surinkimo procesas buvo toks pats kaip ir Senojo Testamento knygų surinkimo procesas. Taigi šios dvi knygos – apaštalų naudota Biblija ir Biblija, kurią apaštalai parašė ir yra tai ką krikščionys priima ir tai ką vadina rašytiniu Dievo Žodžiu, kuris nurodo į patį Kristų, kuris atneša išgelbėjimą. Taigi Biblija, įkvėptasis žodis, savo kilmę, autoritetą, ir tikrumą turi Kristuje, kuris yra įkūnytas Žodis.
David Marshal
Tekstas publikuotas laikraštyje "Vilties Šaltinis"
Komentarai
Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!