Kaip kultūra įtakoja mokslininkų mąstymą apie Dievo planetą

Buvęs Harvardo astronomas Owen Gingerich meta iššūkį supratimui, kad religija ir mokslas egzistuoja kaip atskiros sritys.

Ovenas Gingerichas užaugo menonitų namuose Kanzaso lygumose. Jis yra išlaikęs tiesmuką ir kuklų eglesį, kurio buvo mokytas. Beveik visą savo akademinę karjerą praleido Harvardo universitete. Iš pradžių ten buvo studentas, o vėliau –astronomijos bei mokslo istorijos profesorius. Išėjęs į pensiją, neseniai išleido knygą „Dievo planeta“ (God's Planet), kuri tyrinėja Mikalojaus Koperniko, Čarlzo Darvino ir astronomo Fredo Hoilio mokslinius atradimus. Knygoje, šios gyvenimo istorijos yra pasitelkiamos tam, kad padėtų apsvarstyti sutampančias mokslo, filosofijos ir religijos sritis, kurios dažniausiai lieka nepastebėtos mokslinėse ataskaitose apie pasaulį. Vyresnysis „Christianity Today“redaktorius kalbėjosi su Gingerichu apie jo požiūrį į religijos ir mokslo sąryšį.

„Dievo planetoje“dėmesio sutelkimui į asmenybes yra naudojamas pasakojimo metodas. Kodėl naudojate tokį metodą mokslinėje knygoje?

„Dievo planeta“buvo sudaryta iš paskaitų serijos, kurią aš dėsčiau Gordono koledže. Nežinau kaip atsirado įkvėpimas susikoncentruoti į tris gana skirtingus žmones, turėjusius transformuojančių idėjų, kurias žmonėms suvokti prireikė daug laiko. Pirmasis skyrius užduoda klausimą: „Ar Kopernikas buvo teisus,“kad Žemė skrieja aplink Saulę, o ne Saulė aplink Žemę? Šiandien visi atsakytų, kad jis, žinoma, buvo teisus. Tačiau, kad dauguma išsimokslinusių žmonių pripažintų idėją, kad Žemė skrieja kosmose prireikė 150 metų. Kodėl? Ten taip pat yra svarstomas klausimas apie tai, kaip mokslinės idėjos veikia kitų idėjų visumoje.

Kitai savo knygai pavadinimu „Dieviškasis rankų darbas“(The Divine Handiwork) tyrinėjau Darviną. Net ir šiandien Amerikoje tik nedidelė dauguma žmonių pripažįsta jo evoliucijos teoriją. Kodėl taip yra?

Šiuolaikiškiausias to pavyzdys yra tas, kad Fredas Hoilis tapo garsus, kai savo karjeros pradžioje per BBC radiją pasakė nepaprastą kalbą, kuri atskleidė jo ateistinį požiūrį. Vėliau jis pateikė užuominų, parodančių, kad šis požiūris, iš tikrųjų, nėra toks jau svarus. Mane žavi besikeičianti Hoilio nuomonė ir pradėjęs ją tyrinėti, sužinojau, kad jis yra parašęs kelis darbus, kuriuose yra atviras idėjai, kad egzistuoja visatos Kūrėjas.

Yra viena pagrindinė tema siejanti šių trijų pavyzdžių istorijas –kai mes mąstome apie mokslinius klausimus, daug kitų idėjų, ne tik mokslinių, padeda mums nuspręsti, ką manome. Šios idėjos susimaišo su mokslu, kartais mums to nė nepastebint.

Yra viena pagrindinė tema siejanti šių trijų pavyzdžių istorijas –kai mes mąstome apie mokslinius klausimus, daug kitų idėjų, ne tik mokslinių, padeda mums nuspręsti, ką manome. Šios idėjos susimaišo su mokslu, kartais mums to nė nepastebint.

Owen Gingerich

Stivenas Džei Guldas (Stephen Jay Gould) manė, kad mokslas ir religija yrajokių sąlyčio taškų neturinčios magisterijos (non-overlapping magisteria) – mokslas vienoje pusėje ir religija bei filosofija – kitoje, gali sutarti, tik jei kiekviena lieka savo ribose.

Kuo daugiau mąsčiau apie šį požiūrį, tuo labiau pradėjau galvoti, kad mokslas ir religija sąlyčio taškų vis tik turi. Mes turime tai suprasti ir naudoti kaip pagalbą bandant suprasti, ką žmonės kalba. Kartais žmonės tvirtina dalykus, kurie skamba kaip moksliniai pareiškimai, nors iš tikrųjų jie gali būti siejami su religijos ar kitos pasaulietinės institucijos mokymu, nepriklausomai nuo jų mokslinių įsitikinimų. Savo knygos pabaigoje aš pateikiu du tokius pavyzdžius –gyvybė kituose pasauliuose ir vadinamosios multivisatos (multiverses).

Kodėl prireikė 150metų Koperniko idėjai, kad planetos skrieja aplink Saulę, būti pripažintai?

Kopernikas prieštaravo įprastam suvokimui. Jo laikais, žmonės tikėjo ne tik tuo, kad Žemė yra gana jauna, bet ir tuo, kad visatos centre, visai netoli Žemės, yra Dievas, kuris gyvena kažkur dangaus buveinėje. O dabar, priverskite Žemę judėti. Tai neramina žmones, kurie turėjo tokį, rodos savaime suprantamą, suvokimą apie viską, ypač tai, kad Žemė yra visiškai nejudri, išskyrus kartais pasitaikančius žemės drebėjimus. Žmonėms buvo svarbu ne tai, kad Žemė būtų centre, jiems tiesiog atrodė, kad taip viskas yra.

Kalbant apie istoriją, dažnai yra sakoma, kad religingi žmonės vis bandydavo „užgęsinti“mokslą? Ar jus manote taip pat?

Įdomu yra tai, kad Koperniko knyga nebuvo laikoma grėsme. Ji nepakliuvo į uždraustų knygų sąrašą iki Keplerio ir Galilėjaus laikų. Taip buvo dėl to, kad ji buvo priimta tik kaip hipotezė, būdas paaiškinti judėjimus danguje, bet ne kaip fiziškai realus visatos aprašymas. Net ir netikint, kad Žemė juda, jo skaičiavimus buvo galima panaudoti nustatant planetų išsidėstymą.

Toks mąstymas išliko iki tol, kol Kepleris ir Galilėjus pradėjo teigti, kad, tai iš tikrųjų yra realybė. Mes to nejaučiame, tačiau egzistuojame ant judančios platformos. Kadangi kitų planetų judėjimas yra pripažįstamas, tai, kad Žemė yra taip pat judanti platforma, tampa logiška. Staiga tai pradėjo nesutapti su krikščioniškuoju Žemės, kaip visatos centro, paveikslu. Atrodė, kad tai meta abejonės šešėlį and istorijos, kuri nupasakota Biblijoje. Be to, jei Žemė sukasi aplink savo ašį 24 valandas per parą, kodėl žmonės neišlėkia į kosmosą? Žmonės nebuvo apriboti biblinio suvokimo, jie buvo apriboti to, kas jiems atrodė sveiku protu suvokiama.

Pasak populiaraus mito, Galilėjus įrodė, jog Žemė juda. Tai netiesa. Moksliškai kalbant, tai nebuvo taip paprasta, kaip šis mitas teigia. Besiformuojančio mokslo magisteriumas konkuravo su sveiko proto magisteriumu – požiūriu, kuriuo žmonės suprato pasaulį ilgą laiką. Suprantama, kad žmonės nebuvo pasiruošę jo greitai pakeisti.

O kaip Darvinas? Atrodo, jog palaikantys ir netikintys jo evoliucijos teorija pasirodė iškart ir nepakeitė savo nuomonių iki pat šiol.

Aš mėgstu papasakoti istoriją apie Darviną, kuris „HMS Beagle“laivu plaukė į Galapagų salas. Tuomet jis buvo dar nedoktrinieriškas jaunuolis, atliekantis gamtos mokslų samprotavimus ir bandantis juos paaiškinti. Žmonės gali jausti pakankamai didelę simpatiją jaunajam Darvinui, išsiruošusiam šiai ilgai kelionei jūra. Jei jie būtų galėję pamatyti bent mažą dalį to, ką matė Darvinas, būtų patikėję, kad jis pasakoja evoliucijos istoriją, nes tuomet tai atrodytų logiška. Tai tampa itin logiška, kai suprantame, kad Žemė egzistuoja labai ilgą laiką, daug ilgesnį, nei buvo manyta ankstesnėmis istorijos epochomis. Evoliucijos teorija neskamba logiškai, jei nėra pakankamai laiko jai įvykti. Jei žmonės suvoktų, kad visata yra tikrai labai sena, suprasti Darvino argumentus būtų lengviau, nes tuomet dauguma jo įrodymų pasitvirtina.

Šnekėdamas apie draugystę tarp Darvino ir Aso Grėjaus (Asa Gray) iš Harvardo, Jūs sakote, kad jei Grėjus, kuris yra krikščionis, būtų vartojęs žodžius „tikslingas“(purposeful) arba „tyčinis“(intentional), Darvinas būtų galėjęs savo teorijoje palikti vietos ir Dievui kūrėjui. Bet Grėjus vartoja žodį „planas“(design), kurio Darvinas nepriėmė. Ar galėtumėte pakalbėti apie „planą“ir sunkumus, kuriuos jis sukelia?

Kartą susiginčijome su Mortimeru Adleriu (Mortimer Adler), filosofu, kurį aš paminiu ir „Dievo planetoje.“Jam nepatiko mano vartojamas žodis „planas“, nes jis tikėjo, kad tai prieštarauja laisvai žmogaus valiai. Aš supratau, ką jis norėjo pasakyti. Ankstesnėje savo knygoje „Dievo visata“,aš užduodu klausimą: „Ar gali mokslininkas tikėti „planu“?“Verčiau turėjau paklausti ar mokslininkai gali tikėti „tikslu“(purpose). Adleris manė, jog „planas“reiškia iš anksto numatytą modelį, kuris įvyks, nesvarbu, kas benutiktų. Tai prieštarautų visatos ir žmonių laisvės idėjai.

„Dievo visatoje“ rašiau, kad tikiu protinguoju planu (mažoji l ir mažoji p), tačiau esu prieš judėjimą, kuris save vadina Protinguoju Planu. Man atrodo, kad tai yra bandymas moksliškai įrodyti Dievo egzistavimą, nors mokslas ir nėra pajėgus tai padaryti.

Kodėl manote, kad Darvinas būtų sutikęs su kalba, kurioje vartojami žodžiai „tikslingas“ir „tyčinis“?

Todėl, kad šiuo klausimu Darvinas nuolat vaikščiojo peilio ašmenimis. Jis būtų rašęs: „Aš esu visiškai susipainiojęs.“ Jis dvejodavo. Aš sakyčiau, kad Darvinas buvo labai mąslus. Jei būtų buvęs panaudotas kitas žodis, apie Dievą ir evoliuciją jis būtų galvojęs kitaip.

Kaip tuomet dėl Fredo Hoilio?

Hoilo istorija nuveda mus prie „tikslaus suderinimo“(fine-tuning) visatoje temos. Ši idėja, atsiradusi XX amžiuje, teigia, kad daugybė fizikinių gamtos konstantų atrodo nepaprastai sederintos tam, kad Žemėje galėtų egzistuoti protinga gyvybė. Hoilis pakeitė savo nuomonę apie ateizmo tikimybę, kai išsiaiškino, kaip sunkesni elementai galėtų būti įterpti į besivystančių žvaigždių šerdis. Didelis kiekis anglies, kuri yra būtina visoms gyvybės formoms, kurias žinome, galėtų susiformuoti tik tuomet, jei anglies atomas turėtų vadinamąjį rezonanso lygį tik tam tikroje, tikslioje vietoje. Eksperimentų rezultatai buvo būtent tokie, kokius Hoilis ir buvo numatęs. Tai buvo tikslaus suderinimo pavyzdys, kuris privertė jį pergalvoti savo ankstesnį atsidavimą ateizmui.

Multivisatos teorija, kuri teigia, jog egzistuoja neribotas kiekis galimų visatų, kuriose galioja skirtingi fizikiniai dėsniai, yra būdas atitrūkti nuo tikslaus suderinimo logikos. Tačiau visa tai man atrodo taip toli nuo fizikos, kad šią idėją aš vadinu metafizika. Multivisatos yra pašėlusi ir nuostabi spekuliacija, labai patogi tiems, kurie galvoja, jog šis tiksliai suderintas pasaulis yra tik atsitiktinumas. Tai pavaizduoja atvejį, kai mokslas būna nuspalvinamas asmeniniais įsitikinimais, įskaitant mūsų religingą arba nereligingą požiūrį.

Timo Stafordo interviu/ 2014 lapkričio 21

„Christianity Today“​