Atgal

Dievui nesvarbu kokio dydžio yra tavo pjedestalas. Ką Jėzus sako apie tikrąją didybę.

Ann Swindell yra annswindell.com svetainės autorė ir rašymo mokytoja svetainėje writingwithgrace.com, kurioje ji veda internetinius kursus, padedančius kitiems rašytojams patobulinti savo rašymo įgūdžius.

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš jaučiau trauką didybei. Žinote tą jausmą, kuris kirba giliai viduje ir skatina mus užsimoti plačiai? Giliai, nes mes jaučiame, kad buvome sutverti veikti svarbius, reikšmingus, nuostabius dalykus šioje Žemėje. Plačiai, nes mes dairomės į tuos dalykus, kuriais patys neužsiimame ir matome žmones, kurie mums atrodo didūs – žmones, kurie turi didelę įtaką, dideles idėjas ir didelę galią.

Ir tas jausmas mumyse, tas didybės troškimas, kartais gali priversti mus jaustis labai mažais. Mažais, nes mums trūksta tos didžios įtakos. Mažais, nes neturime pasaulį apversiančių idėjų. Mažais, nes neturime tokios didžios galios. Aš neturiu milijono sekėjų, nesu parašiusi bestselerio, nedirbu didžiulėje įmonėje ir neturiu daug pinigų. Manau, kad jūs taip pat.

Tačiau mes žvelgiame į žmones, kurie visa tai turi ir tuomet pradedame galvoti, kad ir mes turėtume daryti kažką svarbesnio, kažką didesnio ir reikšmingesnio savo gyvenimuose. Kartais galbūt net užklumpame save begalvojant: „O kas, jeigu savo progą aš jau praleidau?“ „O kas, jeigu aš niekada nebūsiu toks didis, koks norėčiau?“

Didybė, kurią randu socialinėje žiniasklaidoje, galia, kurią matau per televiziją – tai dalykai, kurių aš noriu ir pavydžiu, tačiau šie dalykai nėra didybė. Tai tik apgaulė. Tokiomis akimirkomis pagaunu save mėginančią skintis kelią į didybę. Aš pradedu galvoti, kad jei sunkiau dirbsiu, giliau mąstysiu ir tiesiog būsiu geresnė, tada didybė, galbūt, apgaubs mane tarsi apsiaustas. Jei tik judėsiu pirmyn, galbūt galėsiu pasiekti tą neapčiuopiamą didybę. Bet aš negaliu. Tai niekada nepavyksta.

Ir, tiesą pasakius, nesvarbu, kaip labai aš stengiuosi, šitoks požiūris į didybę yra visiškai iškreiptas. Štai kodėl privalau prisiminti, ką Jėzus sako apie didybę, ypač Mato evangelijoje 23 skyriuje. Bet pirma trumpai prasitarsiu: tai, kaip Jis supranta didybę, nė iš tolo neprilygsta tam, ką matome internete ar per televiziją. Kaip netikėta, ar ne?

Pirmiausia, šiek tiek faktų: Mato evangelijoje 23 skyriuje, Jėzus kalbasi su Savo mokiniais ir su miniomis žmonių, bei perspėja juos, kad negyventų taip, kaip fariziejai. Jie yra apsimetėliai. Jie mėgsta išsiskirti žmonių minioje, sako Jėzus. Jie mėgsta pirmuosius krėslus sinagogose, nes su jais ateina ir garbė būti lyderiais. Jie atrodo dvasingi, tačiau geria dėmesį kaip kempinės.

Savo rankose jie turi didelę įtaką. Jie sako, kad turi didelių idėjų. Jiems patinka turėti didelę galią. Tačiau jie yra melagiai. Jie patys nedaro to, ką skelbia, o jų įtaka ir idėjos, iš tikrųjų, suriša klausančiųjų sielas sunkiais pančiais. Jie turi galią, tai tiesa. Bet vietoj to, kad išlaisvintų žmones, savo veidmainyste jie paverčia juos dvasiniais vergais.

„Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi,“ perspėja Jėzus. Jie tikrai nenori tarnauti kitiems. Jie tik nori dėmesio. Tačiau, blogos žinios: jie jį gavo. Visatos Valdovas atkreipė į juos dėmesį, tik šis dėmesys yra smerkiantis. Jų gyvenimai sukasi tik apie save pačius, nors jie kaip tik turėtų nukreipti žmones į Dievą.

Didybė yra paprastumas, tarnystė, kuklumas. Tai nėra galia, idėjos ir įtaka. Šie Jėzaus žodžiai pažemina ir pakeičia mane: „Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas. Ir kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mato evangelija 23:11-12).

Didybė, kurią randu socialinėje žiniasklaidoje, galia, kurią matau per televiziją – dalykai, kurių aš noriu ir pavydžiu, nėra tikroji didybė. Tai tik apgaulė. Aš nemanau, kad tie žmonės, kuriuos stebiu socialinėje žiniasklaidoje, yra apsimetėliai, tiesiog mano pačios suvokimas apie tikrąją didybę yra iškreiptas. Aš žvelgiu į kitus žmones ir matydama jų įtaką, idėjas ir galią, neretai užsimanau to, ką turi jie.

Tačiau tai, ko mano siela nori ir tai, ko jai reikia yra Dievas. Nes galų gale nėra kitos galios, kaip tik Jo, nėra kitos įtakos, kaip tik Jo ir nėra jokios kitos įžvalgos, kaip tik Jo. Stovėdami prieš Dievą, visa ko Kūrėją, visi mes esame neišmatuojamai maži. Yra tik vienas toks didis – tai Jėzus Kristus, kuris tapo visų mūsų tarnu. Priešingai nei fariziejai, Jis vykdė tai, ką Pats sakė. Jis pasirinko prasčiausią kelią, kukliausią pavidalą, tikriausią skausmą – visa tai tik dėl to, kad Jis išties buvo didis ir ši didybė nuvedė Jį prie didžiausio nusižeminimo. Ji nuvedė Jėzų į mirtį ant romiečių kryžiaus.

Žiūrint iš šalies, Jėzaus gyvenimas atrodytų pakankamai nežymus. Tačiau iš dangaus perpektyvos, Jo gyvenimas buvo didingiausias iš visų. Pasauliui atrodo, kad viskas turėtų vykti priešingai. Tačiau Dievo Karalystei tai atrodo visiškai teisinga.

Didybė yra paprastumas, tarnystė ir kuklumas. Tai nėra galia, idėjos ir įtaka.

Pasaulio akyse Dieviškoji didybė neatrodo galinga ar patraukli. Tačiau tokia buvo Jo didybė, kol Jis vaikščiojo šia Žeme – pati tikriausia didybė, kokia tik egzistuoja. Tad, užuot savo telefonuose ir ekranuose ieškoję, kokią didybę galėtume susikurti sau, ieškokime tikrosios didybės savo pačių gyvenimuose. Tarnaukime ir mylėkime vieni kitus tiesiog čia ir dabar.

Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas annswindel.com

Komentarai

Rašyti komentarą

  • Ellitergo,

    Vitomanhills canadian pharmacy cialis 20mg Amitiptyline Without Prescription In Uk

  • Renata,

    Puikus ir aktualus šiandienai straipsnis.

Jūsų komentaras