Danieliaus knygos 2 - as skyrius. Įžvalgos.

Praėjo trys metai nuo to laiko kai belaisviai paliko Jeruzalę.
605m. pr. Kr.– Nabukadbnacaras tampa karaliumi. Rytuose šie metai buvo laikomi ne valdymo metais, bet įsiviešpatavimo metais. Štai kodėl 604m. yra pirmieji karaliaus valdymo metai , o 603m.- laikomi antraisiai karaliavimo metais.
Taigi kaip tik šiuo metu karaliaus rūmuose kyla drama dėl kurios iškyla mirties šešėlis visiems karalystės išminčiams. Ir visa tai dėl kažkokio sapno... Šiaindien daugeliui tai gali nuskambėti kvailokai ar net juokingai. Joks šalies vadovas šiandien dėl tokios smulkmenos nesiimtųkelti samišio. Psichologas paiškintų, kad šie sapnai tai tik simboliais išreikšti, matytų ar pergyventų vaizdų nuotrupos iškilusios iš pasąmonės. Tačiau taip būtų dabar, bet tais laikas viskas buvo kitaip. Babilone sapnai buvo laikomi svarbias pranešimais nuo dievų ir šie sapnai būdavo užrašomi į specialias sapnų knygas. Karaliai buvo taip įsitikinę tokios informacijos svarba, kad kartais praleisdavo ištisas naktis šventyklose, kad paruoštų save būti tinkamais gauti tokia informaciją per sapnus. Todėl visai yra nenuostabu tai, kad karalius yra susirūpinęs dėl to ką sapnavo, bet užmiršo (kai kuriais atvejais svarbaus sapno pamiršimas rytuose buvo laikomas netgi dievo žinios paniekinimu).
Viena iš priežasčių, kodėl karalius neprisimena sapno yra ta, kad pats Dievas neleidžia jam jo prisiminti, nes nori kad jis suprastų, kad sapno prisiminimas ir jo aiškinimas yra ne žmogaus, bet Dievo valioje.
Dan 2:10, 11- chaldėjai sako: "žemėje nėra žmogaus galinčio atskleisti sapno tai tik dievu valioje." Ta pati pakartoja ir Danielius (2:27,28).
Taigi sapno aiškinime negali būti jokios nuomonių įvairovės – tik aiški ir viena tiesa nuo Dievo. Štai kodėl karalius siunta kaltindamas magus, kad šie yra melagiai ir tempia laiką. Galiausiai jis pradeda grasinti visiškų jų išnaikinimu. Bet visi šie grasinimai yra paties karaliaus baimės išraiška. Neprisimindamas sapno, bet jausdamas jo svarba, jis jaučiasi bejėgis ką nors padaryti.
Visame šiame visuotinos sumaišties fone iškyla ramus ir apgalvotas Danielius elgesys. Karaliaus įniršis ir bejėgiškumas priešpastatomas Danileliaus susikaupimaui ir maldai. Ir šis kontrastas yra pastebimas visoje Danieliaus knygoje.
Danielius su draugais pasišalina maldai. Tai pirmoji užrašyta malda Danieliaus knygoje. Šioje maldoje mes randame visus elementus reikiamus tikrai Bibliniai maldai. Šioje maldoje nieko nėra teatralizuoto ar mechaniško. Čia nėra tuščiažodžiavimo ar standartizuotų tekstų kartojimo. Čia nėra šablonų, o tik nuolankus šauksmas išeinantis iš širdies gelmių, prašant užtarimo. Danielius ir jo draugai suvokia, kad nuo to priklauso ne tik jų bet ir daugelio kitų gyvybės. Malda - tai susitikimas su kita realia asmenybe, su Gyvu Dievu, iš kurio tikimasi pagalbos. Ir Dievas atsako (2: 19).
Visas procesas čia vyksta iš viršaus į apačią, t.y. visiškai priešingai chaldejų religiniai tradicijai. Pas juos viskas prasidėdavo nuo apačios, nuo techninių priemonių. Štai kodėl jie taip atkakliai prašo pasakyti jiems sapno turinį. Jie neturi tikrojo bendravimo su dievais ką ir patys pripažįsta (2:11). Danielius, priešingai, jam nereikia žinoti sapno, kad atskleisti paslaptį. Jei chaldėjams dievai nepasiekiami, tai Danieliui Dievas artimas, atskleidžiantis paslaptis, nes jis kontroliuoja viską, tame tarpe ir istorijos eiga (2:27-30)
Gavęs atsakymą, Danielius dėkoja Dievui ir jį aukština (2:20). Jis dėkoja ir užtai, ką Dievas jam davė (2:23) tuo pabrėždamas savo priklausomybę nuo Dievo malonės ir tai, kad visame šiame reikale nėra jokio Danieliaus indėlio.